Sekmadienio Evangelijos komentaras. Švenčiausioji Trejybė
PRADŽIOJE BUVO MEILĖ
Švenčiant Švenčiausiosios Trejybės iškilmę Bažnyčia Mišių Evangelijoje nepateikia kokių nors nustatytų formulių ar simbolinio pasakojimo, padedančio pasinerti į Dievo esybės gelmes, bet kalba apie susitikimą ir siuntimą. Čia suskamba jausmingi žodžiai, kurie vartojami, kalbant apie šeimą: Tėvas, Sūnus, Dvasia. Jie tarsi apglėbia mus ir teikia gyvybę.
Tą dieną visi nuvyko ant kalno Galilėjoje. Visi, net ir tie, kurie tuo metu dar abejojo – sužeista bendruomenė, susidūrusi su vieno jos nario išdavyste, pabėgimu ir savižudybe, suvokianti savo pačios trapumą ir silpnumą…
Tačiau Mokytojas jų neatstūmė, bet pasielgė taip, kaip visuomet buvo įpratęs: „Prisiartinęs Jėzus prabilo“. Dievas, mylėdamas žmogų elgiasi labai žmogiškai. Jėzus nenori būti tolimas žmonėms: Jis nepavargsta artintis prie mūsų ir kalbėti mums apie gyvenimą. Jis nepavargsta nuo mūsų nerangumo įtikėti visa širdimi, todėl prisiartina ir žvelgia į akis – taip arti, kad galėtume net pajusti Jo alsavimą. Tai amžina mūsų Dievo kelionė pas žmogų. Jis keliauja per pasaulį, beldžiasi į žmonių širdžių duris, grąžina visiems atsiliepusiems tikrą žmogišką požiūrį į kūriniją ir į save pačius. Netgi tiems, kurie neatidaro savo širdies durų, Jis prie slenksčio palieka gėlės žiedą, kaip ženklą, jog sugrįš, jog neabejoja savo kūriniu. Jis neabejoja manimi…
„Aš esu su jumis per visas dienas“…
Dievas yra su mumis mūsų vienatvėje, tada, kai jaučiamės apleisti, kai būname nupuolę. Jis yra su mumis tada, kai uždarome duris, tada, kai abejojame net ir tuo, kuo visąlaik tikėjome. Jis yra kartu tada, kai džiaugiamės ir kai šluostomės ašaras, tada, kai užklumpa naktis, ir tada, kai atrodo, jog išaugo sparnai.
Paskutinis, pats didžiausias Jėzaus pamokymas labai paprastas: prisiartinti, būti kartu, prabilti į širdį, guosti ir mokyti. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,“ – sako Jis apaštalams. Jis savo mokiniams patiki tikėjimo ir laimės žodį, kad ten, kur jie bus, tarsi gaivinančio vandens srovė išsilietų Dievo Dvasia.
„Eikite ir krikštykite“… Tai reiškia: kiekvieną gyvybę panardinkite Dievo gyvybės vandenyne, palydėkite į susitikimą su Dievo gyvenimu, kad Dievas ją apgaubtų savo gailestingumo ir nuolankios galybės banga.
Jėzus sako, jog reikia krikštyti „vardan Tėvo“ – pasaulyje plakančios širdies, „vardan Sūnaus“ – nuostabiausios Dievo dovanos, apsigyvenusios su žmonėmis, „vardan Šventosios Dvasios“ – slaptingo vėjo, nešančio pavasario gaivą ir dvelkiančio Amžinybėn.
Kaip ir visos tikėjimo dogmos, Švenčiausios Trejybės dogma nėra šalta koncepcija ar formulių santrauka, bet galybė, žinia, kurioje slypi gyvenimo išmintis, kalbanti apie gyvenimą ir mirtį, apie viską: kosmosą ir žmogaus sielą, dangų ir žemę ir apie tai, kad visur egzistuoja meilės ryšys, siejantis į vienybę taip pat ir visus dieviškuosius asmenis.
Ir mes, sukurti pagal Trejybės paveikslą, panašūs į ją, pagaliau galime suprasti, kodėl mums taip gera, kai mus myli, ir kodėl taip bloga, atsidūrus vienatvėje… juk tokia yra mūsų prigimtis, mūsų dieviškoji kilmė…
Adolfas Grušas
