Paieška

Vatican News
2021.04.18 Vangelo di domenica

Trečiasis Velykų sekmadienis

Pasidalydamas su mumis meilės puota Išganytojas prašo mus priimti atsivertimo džiaugsmą ir palengvėjimą, gavus nuodėmių atleidimą. Tiktai šie dalykai mus gali padaryti tikrais liudytojais, galinčiais nešti visiems Velykų žinią.

Mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse. Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35–48)

NETIKĖTAS APSILANKYMAS

Apie Jėzų geriausiai žinome tai, kas rūpi mums patiems…

Žinome, kad Jis yra Dievo pažadas, palaikęs gyvą Abraomo, Izaoko ir Jokūbo viltį.

Protėviai svajojo apie Jį, tikrą ir ištikimą Dievo Žodį, ir Jį mylėjo, nors ir nebuvo matę. Jėzus visuomet buvo gyvas Dievą mylinčių žmonių gyvenime, kaip Šviesa, kaip užtekanti Aušra po ilgos tamsybių nakties, kuri nebeleis, kad tamsa užgožtų gyvenimo šviesą ir viešpatautų žmonijos istorijoje. Nesvarbu, kad tai buvo tik širdžių vizija, tačiau Jo būsimas atėjimas  gaivino daugelio kartų viltį.

Istorijoje visuomet yra pralaimėjimų, nesėkmių, mirties ir sugriovimų akimirkos. Toje skausmingoje žmonijos istorijoje Dievo Pažadėtasis turėjo būti naujo gyvenimo sėkla ir raugas.

Dabar mes viską gerai suprantame ir žinome, kad išrinktosios tautos išminčiai nepanoro suprasti ir atpažinti Dievo Mesijo.

Todėl Jį pasmerkė mirti…

Jie tik nežinojo, kad Dievas visuomet yra galingesnis už mirtį.

Paniekintas, pažemintas, atstumtasis Jėzus prisikėlė. Šis liudijimas, peržengiantis laikų ir regimos tikrovės ribas, skamba ir dabar, mūsų asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime. Jis skamba visame pasaulyje, ir, nežiūrint nieko, kaip ir tada išlieka galingesnis už smurtą ir baimę.

Mes pažinome Dievą, kuris privalo kentėti, kuris pats nusprendė kentėti, kad pasidalytų su žmonėmis jų išgyvenamu skausmu ir Velykų rytą paskelbtų džiugią žinią apie išlaisvintą žmoniją.

Jėzus yra auka už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes, neapsiribojanti laiku ir erdve. Jo kraujas pasiekia viską: visus žmones, visus jų planus ir rūpesčius ir atgaivina viską Velykų ryto džiaugsme.

Išganytojo apsilankymas pas mokinius po prisikėlimo kaip tik ir dvelkia šios Jo pergalės nuotaika. Viešpaties bičiuliai, nors ir išsigandę bei pasimetę, jau kelias dienas negalėjo kalbėti apie ką nors kita. Juos pasiekusi žinia buvo netikėta ir neįtikėtina: „Jėzus prisikėlė! Mokytojas yra gyvas!“

Kaip tik tada Viešpats, Gyvasis, pats atėjo pas juos. Tai ne šmėkla, žadanti fantastiškus dalykus. Tai jis pats, Jėzus, ateinantis dar kartą palinkėti ramybės saviesiems. Šis sveikinimas suteikė nuostabų pergalės jausmą visiems, sugebėjusiems išlikti kartu išmėginimų akimirką, ir viršijo tuo metu apėmusį išgąstį. Viskas tapo laimės dovana.

Keistokai atrodo apaštalų elgesys: jie yra susijaudinę, išsigandę, kupini baimės, tiek, kad net mano regį dvasią. Tai savo akimis negalinčių patikėti žmonių reakcija. Taip norisi tikėti, kad net baisu patikėti…

Jėzus dar kartą jiems tampa širdžių mokytoju, dvasiniu vadovu, švelniai kreipdamas jų mintis teisinga linkme, panašiai, kaip kad motina moko savo vaiką žengti pirmus žingsnius. Apaštalams tai būtinai reikalinga, nes prisikėlimo tikrovė yra visiškai nauja, dar niekad nematyta ir nelaukta, nežiūrint, kad jos mokiniai ilgėjosi ir troško. Jos reikia mokytis, ją pajusti ir ja gyventi.

„Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?“

Norėdamas išsklaidyti mokinių abejones, Jėzus liepia jiems „pasižiūrėti“ ir „paliesti“. Jis žino, kaip esame prisirišę prie savo kūno ir juslinių patirčių ir sako: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Taip, ateis diena, kuomet galėsime matyti Dievą veidu į veidą, tokį, koks Jis yra, negaubiamą jokių žemiškų šydų ir galėsime pasinerti į Jo meilę, tačiau šiandien dar reikia matyti sužalotas rankas ir kojas. Mūsų tikėjimas yra toks, kad mums dar vis reikia paliesti, matyti, glostyti ir bučiuoti. Mūsų jausmai turi atvesti mus į Viešpaties meilės ir aukos ženklus.

Tačiau Prisikėlusysis tuo nepasitenkina. Jis nori dar kitaip išreikšti savo buvimą drauge. Meilė gali būti parodyta dar vienu būdu, kurio neįmanoma išsiaiškinti dviprasmiškai: Jėzus prašo mokinių pasidalyti maistu. Ta duona ir kepta žuvis yra skirtos numalšinti ne kūno alkį, o širdies nerimą. Tai slėpinys: Viešpats nori būti su mumis, dalintis su mumis mūsų gyvenimu.

Pasidalydamas su mumis meilės puota Išganytojas prašo mus priimti atsivertimo džiaugsmą ir palengvėjimą, gavus nuodėmių atleidimą. Tiktai šie dalykai mus gali padaryti tikrais liudytojais, galinčiais nešti visiems Velykų žinią. Jėzus pasitiki tais, kurie buvo su Juo nuo pat pradžios, dalijosi skausmu ir prisikėlimu.

Jėzus pasitiki mokiniais ir siunčia juos į pasaulį. Jėzus pasitiki mumis…

Adolfas Grušas

2021 balandžio 17, 14:27