Pašvęstojo gyvenimo diena. Mums reikia ne herojų, o brolių

Artimo meilės kankinys

Tarp jų išsiskyrė brolis Terzago. Jis jau žinojo, ką reiškia maras, mat keleriais metais anksčiau vadovavo lazaretui Sicilijos sostinėje Palerme, kai ten įvyko maro protrūkis (1624–1626).

„Kad galėtų rūpestingai išvysti visų rūpesčius, nesustodamas ir netaupydamas savęs dieną ir naktį jojo ant arkliuko, darė nesuskaičiuojamus meilės darbus. Dažnai jį buvo galima pamatyti į glėbį paimantį varguolius, kurie gulėdami gatvėje laukė mirties. Jis jiems padarydavo sriubos ir pamaitindavo su šaukštu“, – pasakoja vienas to laiko kronikininkas. Po kurio laiko pats brolis nusilpo, susirgo, buvo karantinuotas, tačiau pasveiko. Po poilsio jis buvo pasiųstas į Milaną.

Kai maro banga smogė šiai šiaurinės Italijos sostinei, brolis Terzago buvo Didžiosios ligoninės vyriausiasis slaugas. Maro piko metu kasdien mirdavo po keletą šimtų žmonių. Brolis Terzago, Didžiojoje ligoninėje pats užsikrėtęs maru, nesustojo – dirbo Šv. Barnabo lazarete, kuris galėjo priimti apie 4000 ligonių. „Tuos du mėnesius, kuriuos išgyveno, jis ten buvo gyvenimo ir geros mirties angelas“, – pasakoja jo amžininkas, kitas kamilietis brolis Vanti.

Ko mus moko šis artimo meilės kankinys, kitoms vienuolinėms kongregacijoms priklausę maro laikotarpio šventieji ir šventosios? Kaip šiandieninės pandemijos metu turi elgtis kamiliečiai? – klausia t. Gianfranco Lunardon, dabartinis Šv. Kamilio Leliečio įsteigto ligonių slaugytojų ordino vyresnysis. 

Visų pirma, anot jo, reikia pastebėti, kad tais dramatiškais momentais kamiliečiai ir kiti vienuoliai, tapę artimo meilės kankiniais, kai kurie pripažinti šventaisiais, nieko neketino mokyti. Jie paprasčiausiai gyveno – gyveno taip, kaip pažadėjo savo įžadų ir pasišventimo metu. Jie nebuvo naivūs ir lengvabūdžiai – visuotinis mirties kontekstas nepaliko iliuzijų apie tai, kas laukia jų pačių. Iš penkiasdešimties Milano kamiliečių po kelių mėnesių pusės nebebuvo gyvųjų tarpe. Nepaisant to, gyvieji toliau liko su ligoniais, gydė, drąsino, ramino, betarpiškai reaguodami į skausmo ir ligos situacijas. 

Būti šventais kaip Dievas yra šventas 

„Tuo pat metu jaučiu ir pasigėrėjimą, ir nuostabą dėl sunkiai įtikėtinos šių žmonių narsos, drąsos bei nerimą dėl kelių paprastų klausimų, kurie mane lydi jau kurį laiką. Tiesa, kad mūsų šeimos (Bažnyčios, vienuolijos, bendruomenės) albumo puslapių vartymas kelia labai gražias emocijas, pasididžiavimą, jog esame tokios nepaprastos žmogiškos ir krikščioniškos istorijos įpėdiniai. Tačiau dar svarbiau yra skaityti tai, kas parašyta tarp šių biografijų eilučių, pamatyti gaires, kurios šiandien mane patį gali realistiškai mokyti ir atversti“, – rašo t. Lunardon. – „Žmogus, joks žmogus, gyvenantis tarp šventumo viršūnių ir nuodėmės žemumų, yra ne atsitiktinumo ar determinizmo, tačiau jį kvalifikuojančių arba diskvalifikuojančių, jo natūralias savybes realizuojančių arba atimančių santykių visumos vaisius.“

„Kokiose šeimose gimė ir užaugo šie žmonės? Kokiose krikščionių bendruomenėse susipažino su tikėjimu ir artimo meile? Kokios kultūrinės ir dvasinės koordinatės maitino ir orientavo jų turėtą Dievo ir žmogaus įsivaizdavimą? Kokia formacija ir kokie formuotojai atpažino jų pašaukimą, jį išpureno, padėjo subręsti? Su kuo jie ėjo kartu, rėmėsi ar kalbėjosi, kai turėjo atlikti gyvenimo pasirinkimus? Kokie žmonės jiems padėjo tapti visiškai žmogiškais asmenimis?“

Šiandien, anot kamiliečio, kai kas sukyla, kai kas iškenčia, kai kas kuria, savo sąskaita, kad kitas žmogus gyventų. Dažnai tikime, jog sunkią situaciją išspręsime kiekvieną sekundę išdėstydami ir gindami savo mintis. Tačiau daug paviršutinio judesio nereiškia, kad sujudinamos ir gelmės. Apžioti individualizmo nematome ir negirdime einančio šalia. Taip sunku pamatyti visumą ir gėrį kitame.

„Turime vėl tapti žmogiškais asmenimis, pradėti rūpintis visų gėriu. Reikia vėl pažvelgti į tikrovę tikėjimo akimis. Ar būti šventais kaip Dievas yra šventas nebėra madinga? Ką šiandien reiškia eiti šventumo keliu, jei norime autentiškai liudyti Jėzų Kristų?“, – toliau klausia t. Lunardon. Gyvenimo šventumas yra sugebėti elgtis evangeliškai, įžvelgti grožį, vertę, kad ir koks būtų paviršius, dovanoti save taip, kaip Jėzus dovanojo ten, kur gyveni. 

Ne herojai, o broliai

Tuo tarpu per šią pandemiją rizikuojame užsidaryti savo egoizme.     

Žmogiško orumo dalis yra mūsų trapumo supratimas, o tai, savo ruožtu, gimdo nuolankumą. Tačiau dažnai mūsų mąstyme atsispindi Prometėjo mitas. Pandemija tokį mentalitetą labai sukrėtė – nemanėme, jog esame tokie pažeidžiami, dramatiškai trapūs. Buvome patikėję, jog apsidraudėme nuo baimės ar nesaugumo jausmo. Buvome tokie pasipūtę, jog galvojome, kad skurdesnės tautos renka savo pačių bailumo vaisius, ir jautėme pareigą paneigti jų teisę dalyvauti mūsų laimės pokylyje. Pandemija viską pakeitė. Tačiau jos sukelta baimė ir neužtikrintumas gali tapti galimybe sveikam egzistenciniam realizmui, kuris neužsimerkia prieš trapumą, neslepia mirties. „Kaip Kristaus mokiniai tikime į prisikėlimą ir todėl laukiame amžinojo gyvenimo, nepainiodami jo su pretenzija ar iliuzija, jog esame nemirtingi. Kaip kūriniai esame mirtingi ir mirtis yra integrali žmogaus kelionės dalis“, – pažymi kamilietis ir priduria, jog mirčiai įsiveržus į sceną vėl labai svarbu kalbėti apie krikščionišką viltį ir rūpestį kaip esminį žmonių gyvenimo dėsnį. Priklausomumo vienas nuo kito virtimas solidarumu nėra automatiškas. 

T. Lunardon pacitavo vieno vokiečių poeto posakį – „palaimintos tautos, kurioms nereikia herojų“. Artimo meilės kankiniai buvo ne tiek herojai, kiek broliai kenčiantiems ir stokojantiems. Brolybė yra didysis modernizmo pažadas, kuris nebuvo išpildytas, nes buvo nustelbtas individualistinio savęs išaukštinimo, narcisizmo. Tačiau žmogiškumo matas yra požiūris į kančią, elgesys su kenčiančiu. „Kaip pavieniai asmenys ir kaip bendruomenė turime kurti ne herojiškumo, o brolybės paradigmą“, – apibendrina t. Lunardon. (RK / Vatican News)