Antrasis eilinis sekmadienis

„Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo maždaug dešimta valanda. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).“ (Jn 1, 35–42)

IEŠKOTOJAI

Tikriausiai kiekvienam yra tekę išgyventi neramių naktų, kai niekaip neįmanoma užmigti, o į galvą lenda mintys, į kurias taip ir nesugebame rasti atsakymo. Eina metai, bet tie svarbūs klausimai vis neapleidžia, beldžiasi į širdį, tarsi norėdami pasakyti, jog kiekvieną dieną reikia atsiliepti į mus šaukiančio Dievo balsą. Jis kviečia žmogų gyventi, tikėti, kovoti, įprasminti gyvenimą, išgyventi dar iki tol nesuprastą meilę…

Dievas ateina bet kurią dienos ar nakties valandą, į tikinčiųjų ir ateistų, į gerųjų ir blogųjų gyvenimus. Jis kreipiasi į mus, taip parodydamas, jog nesiliauja buvęs mūsų visų Tėvu. Jis niekuomet nepavargsta priminti apie save, duoda ženklų, žadindamas mus iš miego.

Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime pasakojimą apie būsimojo garsaus Senojo Testamento kunigo Samuelio pašaukimą. Dievas, nežiūrint jauno Samuelio amžiaus, laukia jo atsakymo. Tikro atsakymo, nulemiančio visą gyvenimą, atskleidžiančio jo prasmę, nulemiančio gyvenimo būdą, pasirinkimus ir santykius.

„Kalbėk, Viešpatie! Tavo tarnas klauso!“

Savo jaunystėje, gal iki galo ir nesuvokdami, veikiausiai irgi turėjome progą išgirsti tokį kvietimą. Tada viskam pakako entuziazmo, nereikėjo daug galvoti apsisprendžiant. Vėliau, pasiekus brandą, susitikimas su mus kviečiančiu Dievu kelia nuostabą, nes reiškia nežinomybę, galbūt skausmą ir ašaras, bet, nežiūrint nieko, galiausiai vistiek virsta džiaugsmu.

Taip yra todėl, kad mes kalbamės ne su kažkuo nepažįstamu, bet su Dievu…

Taip atsitiko ir vieną dieną prie Jordano upės, kur žmonėms kalbėjo Jonas Krikštytojas. Matydamas praeinantį Jėzų iš Nazareto, Jonas Krikštytojas dviem šalia stovėjusiems savo mokiniams pasakė: „Štai Dievo Avinėlis!“ To pakako, kad mokiniai nusektų paskui Jėzų.

Tačiau svarbiausią klausimą uždavė „persekiojamasis“, kurį mokiniai bijojo pamesti iš akių. Jėzus, taip paslaptingai patraukęs juos, atsisuko…

Mes visi suprantame, kad Dievas mus pažįsta iki pačių sielos gelmių, ir tada, kai mažiausiai to tikimės, Jis pažvelgia į mus skvarbiu, švelniu ir kiek priekaištaujančiu, bet meilės kupinu žvilgsniu.

Mes tai suvokiame, kaip savo sąžinės balsą. Reikia tik pagalvoti apie situacijas, kai norėjome savyje nutildyti sąžinės priekaištus dėl visa tai, kas mus kreipė nuo Dievo valios vykdymo, prisiminti apie nusivylimą dėl to, kai nepadarėme ko nors gero, ar kažką padarėme blogai. Tai ir praleistos progos, galėjusios tapti savęs dovanojimo ir dėkingumo akimirkomis. Netikra meilė ir nepanaudotos nesuskaičiuojamos praleistos progos užmegzti ryšius, nutiesti tiltus, užmegzti protingą ir drąsinantį dialogą…

Ir Viešpaties balsas: „Ko ieškote?“…

Tai ne provokacija, o kvietimas išsivaduoti iš viso to, kas įkalina dvasią, ir priimti visa apimančią Jėzaus meilę.

Du Jėzaus „persekiotojai“, pasimetę ir nežinodami, ką galėtų atsakyti, užduoda klausimą, kuris vargu ar tą akimirką galėjo būti pats svarbiausias: „Mokytojau, kur gyveni?“

Dievas neužrašo savo gyvenamosios vietos adreso, nepadiktuoja mobilaus telefono numerio ar elektroninio pašto adreso. Jis kalba apie patirtį : „Ateikite ir pamatysite“. Jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį“.

Tokia diena ateina į kiekvieno mūsų gyvenimą, kai mums siūloma galimybė pakeisti gyvenimą. Tai ta žavinga akimirka, kai mes galime leistis kelionėn į savo širdies gelmes, kai pradedame suprasti, ką mums reiškia Dievas, ir kaip įmanoma būti laimingu. Tada suvokiame, jog Viešpats visąlaik buvo šalia, tik mes apsimetėme negirdintys Jo klausimo: „Ko ieškote?“

O gal dar net nemėginome ko nors ieškoti…

Adolfas Grušas

2021 sausio 16, 10:54