Trisdešimt trečiasis eilinis sekmadienis
TAI, KĄ TURIME
Šio sekmadienio liturgija ragina mus pažvelgti į Dievo dovanas. Mūsų Dievas mus sukūrė, rūpinasi mumis, myli ir amžinai mylės. Iš Dievo pusės mūsų atžvilgiu nėra jokių sąlygų: esame Jo kūriniai ir jais būsime amžinai. Kaip tik todėl ir iš mūsų pusės reikia noro bei pastangų vertinti savo gyvenimą be pykčio ir tuščių vilčių, ne taip, kaip kartais padaro vien tik savo naudos ieškantys žmonės, dejuojantys, kad „negavo dovanų“, „gavo per mažai“ ar „gavo ne tai, kas patinka“.
Dievas yra vertas, kad mes žvelgtume į Jį su nuostaba ir dėkingumu, be pavydo dėl dovanų, kurios, atrodytų, atiteko kitiems.
Tikintis žmogus kontempliuoja Dievą ir dėkoja Jam už tai, ką turi: kojas, rankas, akių šviesą, mylinčią širdį. Nesvarbu, jei kojos kartais gal kiek ir raišuoja, tačiau sugeba nueiti ten, kur reikia, gal rankos ir skauda, bet jos vis tiek sugeba glostyti, o akys, kad ir kiek apsiblaususios, pamato mylimą veidą, o širdis pradeda smarkiau plakti, išgirdus pažįstamus balsus…
Dievas mums davė savo dovanų: gal daug, o gal mažiau, tačiau tai yra dovanos, vedančios mus į dangaus Tėvo glėbį. Dovanos, skirtos mums.
Kiekvienam mūsų skirtos Dievo dovanos yra skirtingos. Jos ypatingos ir unikalios. Jų niekada neturės niekas kitas pasaulyje. Niekada nebus kito „manęs“, nes Dievas nekuria žmonių serijomis.
Tos dovanos skirtos mūsų ir visų kitų žmonių augimui. Jos yra tai, kas reikalinga ir naudinga mūsų žmogiškumo suklestėjimui, pradedant nuo pačių artimiausiųjų.
Vienam penki talentai. Kitam – du. Tau – tik vienas. Viskas pagal sugebėjimus…
Šiuo atveju svarbiausia yra suprasti, jog Dievas savo malones atiduoda į mūsų rankas tam, kad atneštume vaisių. Nuo tos akimirkos prasideda mūsų atsakomybė.
Jei gavome penkis talentus, galime padaryti, kad jų būtų dešimt, jei gavome du, įmanoma, kad jų būtų keturi. Įmanoma, ir turint vieną talentą, pasirūpinti, kad galiausiai jų būtų du.
Problema atsiranda tada, kai žmogus, gavęs tą vieną talentą, jį užkasa, bijodamas iš tolimos kelionės turinčio grįžti šeimininko. Tokiu atveju mes tiesiog nesuprantame paprastos ir esminės tiesos, apie kurią kalba Jėzus: „Kas praranda savo gyvybę (t.y. ją atiduoda), ją atras dar nuostabesnę, spindinčią nauja šviesa ir naujomis galimybėmis, o kas išsaugo savo gyvybę (šiuo atveju: užkasa gautas dovanas, sugebėjimus, žmogiškus santykius), praras ją“.
Kam reikalingas lobis ir gautos dovanos, jei jos yra paslėptos ten, kur jų niekas negali atrasti? Tokios malonės yra nenaudingos, jų paprasčiausiai, tarsi nė nebūtų. Jos netarnauja kitiems, o svarbiausias nusivylimas slypi tame, kad jos nepatarnauja nė pačiam žmogui. Baimė viršija viską ir sugriauna bet kokį entuziazmą, bent menkiausią norą surizikuoti, bet kokį drąsos spindulėlį.
Visiems, įvertinantiems iš Dievo gautas dovanas, tegul ir sergantiems, neįgaliems ar vargšams, Dievas skiria paguodos kupinus žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“
Tuo tarpu, jei iš baimės ar tingumo mums duotos dovanos liko nevaisingos, pradedant mumis pačiais, Viešpats pateikia nepermaldaujamą ištarmę: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Tu supratai, jog laikaisi klaidingos nuomonės apie mane, ir ji privertė tave gyventi baimėje. Tu nesugebėjai panaudoti gauto talento, todėl jį atimu iš tavęs ir atiduodu tam, kuris sugebės jį panaudoti visų gerovei. Tau gi skirtas verksmas ir dantų griežimas, be idealų, be ateities, pragaras, kurį kiekvieną dieną kuri savo rankomis“.
Viešpaties sprendimas suprantamas. Baisu yra kitkas: tuštuma, kurioje kartais apsisprendžia gyventi žmonės…
Adolfas Grušas
