Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis
KELIONĖ Į ŠVENTĘ
Mons. Adolfas Grušas
Budi tas, kuris kažką saugo ir tuo rūpinasi.
Nemieganti motina, sėdinti prie sergančio vaiko lovelės budi, įsiklausydama į jo kvėpavimą, kad tiktai laiku suspėtų pastebėti, jei šiam pasidarytų blogiau.
Įsimylėjusieji budi prie savo meilės, kad tik jos neprarastų ir niekas jos nesudrumstų.
Taip kaip tėvas ir motina, dieną ir naktį nepavargdamas prie mūsų budi Dievas. Jis nenori, kad mūsų kojos susvyruotų. Jis budi, kaip gerasis samarietis, suprantantis mūsų kančias ir nepraeinantis pro šalį. Jis sustoja, gydo, palengvina skausmą ir suranda prieglobstį. Dievas laukia, kol mes išgysime…
Budėjimas visuomet susijęs su širdies jausmais. Tai meilės išmėginimas, tylus pasirinkimas, kurį bet koks triukšmas ar reklama išniekintų ir nuvertintų. Kaip tik todėl tikinčiam žmogui būtina išmokti pajusti Dievo buvimą, suvokti, kad Jis yra kartu su mumis. Dar daugiau: Jis yra mumyse…
Tas Viešpaties buvimas nusakomas ir šios dienos Evangelijos skaitinyje girdimu prašymu: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. Viešpats prašo mus įveikti snausti verčiančią apatiją, nori, kad mes niekuomet savo pasirinkimuose nesivadovautume negyvu ir apsnūdusiu įpročiu, kurį kartais vadiname savo tikėjimu.
Iš tiesų tai mes esame ta dešimtis mergaičių, laukiančių jaunikio, kad drauge su juo galėtų džiaugsmingai nuvykti į jų laukiančią šventę. Deja, ne visoms pakako išminties. Penkios iš jų parengė žibintus, nusiteikė šventei, tačiau viskas tuo ir pasibaigė. Joms rūpėjo tik šventė, taip kaip ir visiems žmonėms, gyvenantiems laikina, neišjausta, praeinančia ir nepatikima meile. Tada, išgirdus apie ateinantį Jėzų, vienintelį Jaunikį ir Meilę, jie suvokia, jog nebeturi pakankamai aliejaus savo žibintams, kurie gęsta, ir šviesa išnyksta. Spontaniškai kreipiamasi į kitus, tačiau šie teisėtai nenori nusileisti iki tokio nerūpestingumo bei vidutinybės, o, beeinant pirkti aliejaus, atvyksta jaunikis, ir durys užsidaro…
Iš tiesų savo palyginimu Viešpats Jėzus prašo mus budėti, kad nesumenktų mūsų pačių meilė ir Jo ilgesys.
Jis prašo tyliai bei nepastebimai budėti ir saugoti kitų gyvenimus, kad mūsų meilė pasiektų juos, kad jie jaustųsi mylimi, priimami, svarbūs ir reikalingi.
Mes privalome būti kaip kitos penkios mergaitės, pasirūpinusios aliejumi, kurias galėtume pavadinti šviesa tamsoje ir džiaugsmu skausme. Jos yra ženklas žmonių, kuriančių bendruomenę, kurioje visi rūpi vienas kitam, kurioje dalijamasi išbandymais ir džiaugsmais. Tokie žmonės nepasiduoda snauduliui, nes Ateinančiojo laukimas yra svarbiau už viską. Jie ilgisi Dievo, laukia ir nerimauja, jei Jis vėluoja.
Vis dėlto tam tikru momentu, nelauktai ir netikėtai ateina Meilė, o virpanti žibintų liepsna nušviečia jai kelią.
Ir tada prasideda šventė…