Ses. Rozana Graulich, CMAT Ses. Rozana Graulich, CMAT  Istorijos

Ses. Rozana Graulich, CMAT: „Jeigu Dievas šaukia, jis duos, ko reikia“

„Kunigas man atsakė: „Jeigu tavo vyresnioji ir dvasios tėvas sutiks – atvažiuok. Kiek nori čia pabūti? Mėnesį, du, tris?“ Sakau: „Ne, noriu atvykti visam laikui“, – dalijasi Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregacijos įkūrėja ses. Rozana Graulich, CMAT. Iš Belgijos kilusi sesuo buvo apaštalinių karmeličių vienuolyne. Išsiųsta misijai į Prancūziją, ten dirbo medicinos seserimi, vėliau Daniel-Ange maldos ir evangelizacijos mokykloje buvo dvasinė palydėtoja. 1991 metų liepos mėnesį sesuo Rozana Graulich atlydėjo jaunimo grupelę evangelizacijai į Lietuvą ir... nebenorėjo iš jos išvykti. Lietuvos pilietybę kaip padėką už nuveiktus darbus gavusi sesuo netrukus švęs savo gyvenimo Lietuvoje trisdešimtmetį.

Kas lėmė, kad pajutote norinti pasilikti Lietuvoje? 

Kai atvykome į Lietuvą, žmonės mus priėmė šiltai, turėjo klausimų. Tai buvo stipri patirtis. Tačiau mane labai sukrėtė Medininkų tragedija. Laukėme kilometrus nusidriekusioje eilėje Lietuvos–Lenkijos pasienio punkte. Kadangi viskas buvo rašoma rusų kalba, o rusiškai nekalbėjome, tai arba žmonės nesuprato, ko prašome, arba mes nesupratome, ką mums paaiškino. Pajudėjome nuo Kalvarijos sienos ir į Vilnių vykome per Minską. Medininkų tragedija įvyko vos po kelių valandų, kai pravažiavome tą vietą. Kai kitą rytą apie tai sužinojau, negaliu paaiškinti, kas įvyko. Neturiu žodžių nei prancūziškų, nei lietuviškų, tačiau Lietuva tapo mano.

Vis dėlto turėjote išvykti.

Taip, bet prieš išvažiuodama paklausiau mūsų grupę lydėjusio kunigo Kęstučio Rugevičiaus: „Jeigu atvažiuočiau, ar galėčiau tarnauti Lietuvai?“. Bet jau tada žinojau, kad arba man bus vienuolyno atsakyta: „Ne“, arba „Taip, bet viena, nes nėra galinčių vykti su tavimi“. Antras variantas buvo labiau tikėtinas. Kunigas man atsakė: „Jeigu tavo vyresnioji ir dvasios tėvas sutiks – atvažiuok. Kiek nori čia pabūti? Mėnesį, du, tris?“. Sakau: „Ne, noriu atvykti visam laikui”. 

Tada grupė grįžo į Prancūziją, aš Belgijoje pasilikau aplankyti savo tėvų. Vieną rytą mano brolis sako: „Tu vis kalbi – Lietuva, Lietuva. Nueko su ta tavo Lietuva nebus“. Prisimenu, sėdėdavau prie televizoriaus, stebėdavau Lietuvoje vykstančius rugpjūčio mėnesio įvykius ir galvodavau: „Aš noriu ten būti, ne prie ekrano“.

Kaip į jūsų prašymą reagavo vyresnioji ir dvasios tėvas?

Jie sakė – palauk, leisk mums pasimelsti. O kol jie meldėsi, aš taip pat meldžiausi. Niekada nedariau taip, kad atsivertusi Bibliją besčiau pirštu į tekstą, kad išsiaiškinčiau Dievo valią. Ne mano stilius. Bet tą kartą pasakiau: „Viešpatie, aš norėčiau tikrai suprasti, kad tu mane siuntei; kad suprasčiau, kad aš, o ne kas kitas, ir suprasčiau, kad Lietuvoje“. Todėl nusprendžiau melstis ir atversti Bibliją tris kartus. Pirmą kartą atverčiau Ozėjo knygą, kurioje kalbama apie neištikimą žmoną. Ir sakau – taip, nes prieš vienuolyną mano gyvenimas nebuvo visada pavyzdingas. Tokiu būdu aš supratau, kad tikrai kalbama apie mane.

Atverčiau Bibliją antrą kartą: „Kaip tėvas mane siuntė, taip aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Ir po šiuo tekstu yra visų nuodėmių atleidimas. Tada aš sakau: „Tu man parodei, kas aš esu, kad tu atleidi man ir mane siunti. Bet ar į Lietuvą?“. Tuomet verčiu Šv. Raštą trečią kartą. Šįkart atsivertė Išminties knyga, kurioje buvo tokia eilutė, sakanti, kad ta šalis yra ištikima, buvo bandoma sunaikinti, bet išlaisvinta. Tada supratau, kad tikrai kalba eina apie Lietuvą ir mano vieta Lietuvoje. Ir buvau tikra, kad atsakymas iš vyresniosios ir dvasios tėvo bus teigiamas. Po trijų dienų jie mane pasikvietė ir pasakė: „Esi mums reikalinga, bet Lietuvoje labiau. Važiuok“. Po trijų mėnesių visam laikui išvykau į Lietuvą.

Ar turėjote tikslų, kuriuos siekėte atvykusi įgyvendinti?

Neturėjau jokių tikslų. Galvojau, kad tarnausiu Lietuvos Bažnyčiai tuo, kuo galiu būti naudinga. Bet jokios ypatingos vizijos neturėjau. Pradžioje gyvenau pas kun. Kęstučio Rugevičiaus mamą. 

Prisimenu, kartu su juo [kun. K. Rugevičiumi] ėjome pasveikinti kardinolo Sladkevičiaus. Sutikusi kardinolą paklausiau jo, ar jis gavo laišką iš Daniel-Ange maldos ir evangelizacijos mokyklos, aiškinantį, kad atvažiuosiu ir dėl šios priežasties gavau eksklaustraciją. Jis atsakė, kad laiškas jo nepasiekė. O taip pat pridūrė manantis, kad gerai, jog taip nutiko. Mat pamatęs laiške žodį eksklaustracija greičiausiai į tokį laišką būtų atsakęs neigiamai. Štai kaip veikia Dievas.

Nuo ko pradėjote atvykusi į Lietuvą? 

Į Lietuvą atvykau 1991 m. gruodžio 21 d., o jau po penkių dienų atsirado merginų, kurios paprašė steigti Karmelį kartu su jomis. Pasiūliau susitikti, melstis kartu, eiti į Šv. Mišias ir pamatysime, kas bus. Kalbėjomės su kard. Audriu Juozu Bačkiu. Pasakiau jam, kad, nors yra poreikis kurti Karmelį, bet aš nejaučiu, kad reikėtų įkurti tokį pat vienuolyną, kuriam priklausiau. Aš buvau apaštalinė karmelitė ir mes dirbdavome pusę etato. Mačiau, kad ir čia, Lietuvoje, visos sesutės dirbdavo: ir pilną etatą, ir pusę. Tačiau Lietuvoje dar nebuvo kontempliatyvaus vienuolyno, kuris galėtų priimti žmones rekolekcijoms ar maldai. O tai juk labai reikalinga. Kardinolas pritarė šiai minčiai ir ją palaikė. 

Viena iš merginų, su kuria norėjome kurti Karmelį, suprato, kad jos pašaukimas – klauzūriniam vienuolynui. Tuo metu Paštuvoje veiklą pradėjo iš Škotijos atvykusi sesuo Marija Juozapa OCD ir ta mergina įstojo ten. O aš likau viena. Maldoje klausiau Viešpaties, ar jis tikrai nori, kad kurčiau bendruomenę. Ir tądien atėjo viena mergina, kuri norėjo prisijungti prie naujai besikuriančios bendruomenės. Neilgai trukus paskambino ir kardinolas Bačkis, kviesdamas į Vilnių apžiūrėti būsimų vienuolyno namų. Taip pradėjome savo veiklą Vilniuje.

Veiklą pradėjote Vilniuje, bet dabar kalbamės Krikštėnuose. Kaip tai nutiko?

Kai buvome Vilniuje, suremontavome ir sutvarkėme vienuolyno namus, bet namas dar nebuvo grąžintas vyskupijai. Teko rinktis, arba už namą, kurį pačios suremontavome mokėti nuomą, arba ieškoti kitos gyvenamosios vietos, todėl nusprendžiau išvažiuoti.

Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, sužinojęs, kad ieškojome naujų namų, pakvietė į savo vyskupiją ir parodė keletą senų tuščių klebonijų, kurioms reikėjo remonto. Bet po remonto darbų Vilniuje aš jau nebenorėjau nieko remontuoti. Prisimenu, šv. Juozapo dieną (kovo 19 d.) meldžiausi ir prašiau: „Terese, tu esi mūsų bendruomenės globėja. Kaip būtų gerai, kad gegužės 17 d., tavo kanonizacijos dieną, aš žinočiau, kur važiuoti“. Balandžio mėnesį turėjau galvos traumą ir teko dešimt dienų gulėti tamsoje. Bet aš džiūgavau, žinojau, kad tikrai rasime namus ir būsime tikros, kad radau ne aš, o šv. Teresė. Ir atsitiko taip, kaip turėjo atsitikti. Vieną dieną paskambino kunigas ir sako: „Rozana, nuo kovo 19 d. kiekvieną naktį atsibundu ir prisimenu tave“. Galvojau, kad jis juokauja, sakau: „Durnas, naktį miegok!”. O jis ir sako, kad jo kurso draugas kunigas turi tuščią kleboniją, kuri tiktų vienuolėms. Gegužės 17 d. mane iš ligoninės išleido namo, tądien su sesutėm nuvažiavome apžiūrėti klebonijos ir grįžom su jos raktu. Ačiū šv. Teresei!

Vos atvykusi į Lietuvą nemažai dėmesio ir laiko skyrėte labdaringai veiklai. Kuo užsiimate dabar?

Pradžioje aš nemažai dirbau su labdara, nes tada Lietuvoje daug kur žmonės gyveno skurdžiai. Ypatingai padėjau ligoninėms ir šitaip susipažinau su nemažai Lietuvos gydytojų. Tuometinis prezidentas Valdas Adamkus man suteikė Lietuvos pilietybę kaip padėką už tai, ką tuomet dariau. Anuomet Lietuva buvo visai kitokia, negu yra dabar. Dabar tokia veikla nebereikalinga.

Čia, Krikštėnuose, turime rekolekcijų namus, organizuojame rekolekcijas grupėms ir pavieniams žmonėms. 

Kas šiandien jums daugiausiai teikia džiaugsmo? 

Gyvenimas su Dievu. Nesakau, kad viskas lengva, kaip ir visiems. Bet mes žinome, kad viskas, ką darome, yra dėl Jo ir per Jį, kad Jis mūsų neapleis. Ir norėčiau paraginti jaunimą nebijoti būti krikščionimis, neišsigąsti, jeigu jaučia, kad Dievas juos šaukia būti kunigais ar vienuoliais. Nebijokite, jeigu Dievas jus šaukia, jis jums duos, ko reikia. 

Ačiū už pokalbį!

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

 

2020 lapkričio 15, 11:20