I advento sekmadienis
TOLIMAS ARTIMAS DIEVAS
Mons. Adolfas Grušas
Pasaulyje nuolat skamba ilgesį ir laukimą išreiškiantys žodžiai. Visur yra pernelyg daug skausmo, todėl tikintieji kreipiasi į Dievą nuoširdžia malda, prašydami pašalinti iš geros valios žmonių tarpo juos persekiojančius skaudžius išmėginimus.
Mes esame tai, ko trokštame. Mūsų ilgesys, tarsi viduje rusenanti ugnis, kelia ner-imą, būdingą kiekvienam žmogui. Mes jaudinamės, kovojame ir vistiek liekame nepatenkinti…
Visame tame šurmulyje egzistuoja viena priežastis, apie kurią dažnai nekalbama, bet kurios neįmanoma išvengti. Mūsų širdžiai reikia Dievo. Jis yra mūsų širdies jėga ir ramybė. Tiesa, tenka kalbėti ne apie tolimą Dievą, užsidariusį savo neįveikiamoje amžinybėje, kurią tikime, ir kurios tuo pat metu nesuprantame. Ne, mums reikia artimo Dievo, kurio Veido bruožus pažįstame, ir žinome, kad Jo rankos irgi yra sugrubusios nuo sunkaus darbo.
Tai įsikūnijęs Dievas. Dievas, turintis kūną ir kraują…
Jo laukiame taip, kaip laukiame išauštančios dienos, kaip vandens gurkšnio dykumoje.
Kasmet Adventas mums yra tas laikas, kai geriausiai parodomas žmogaus troškimas pasidalyti savo gyvenimu su Dievu.
Dievo pažadas ir Jo atėjimas nėra vien tik tam tikro žmonių istorijos periodo įvykiai. Tai nuolat besitęsianti istorija, tinkanti visiems laikams ir kiekvienai gyvai pasaulio būtybei, ypač žmogui, garsiai išsakančiam savo ilgesį.
Viešpaties Adventas – tai atsiliepimas į šių dienų pasaulio balsą, bet gal kaip tik dėl labai garsaus savo pačių troškimų išrėkimo žmonės taip sunkiai Jo atėjimą suvokia ir priima.
Dievo Tauta, atsiliepdama į paties Išganytojo kvietimą, iškilmingai besimelsdama ir laukdama Viešpaties atėjimo, atlieka didžiąją vilties kelionę. Jėzus neleidžia mums sunykti bereikalingai besijaudinant, neleidžia pasiduoti neprotingai baimei. Jis kartu su dangaus Tėvu nusprendęs sutrumpinti atstumą tarp žemės ir dangaus, nutiesė tiltą, kuris faktiškai išnyko, nes pats Jėzus tapo vienu iš mūsų.
Šiandien ir mes esame kviečiami leistis į kelionę, nes labai daug kartų ir dėl įvairių priežasčių esame apleidę Dievą. Mes atitolome nuo Jo, nuo Jo meilės, todėl taip dažnai jaučiame vienatvės šaltį ir mūsų širdis tyli, kai joje, atrodo, negimsta jokia malda, ir netgi nesinori nieko prašyti…
Žmogaus nuodėmės įvaro jį į tamsų tunelį, kuriame nėra kito išėjimo, todėl mums reikalinga šviesa. Jonas Krikštytojas, griežtas ir į atgailą kviečiantis dykumos pamokslininkas tai gerai suprato ir kalbėjo apie „Tą, kuris yra mūsų tarpe ir kurio mes nepažįstame“. Savo abejonių ir nerimo naktyje mes, netgi to nesuvokdami, ieškome Viešpaties Veido.
Evangelijoje pats Viešpats tvirtai ir su meile nurodo kelią, kuriuo privalome eiti. Jis liepia budėti, nepasiduodant snauduliui ir nuovargiui.
Advento laukimas – tai troškimas vėl iš naujo patirti gaivinančią meilę. Tai pažadas ir drauge įspėjimas: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“
Dažnai mes net nežinome, kad ieškome Jėzaus, tačiau Jis yra netgi tame nesąmoningame laukime. Jis ateina, ir mes nedrąsiai keliame akis aukštyn. Mes juk laukėme Jo su uždegtais žiburiais, pasirengę šventei, nes tikėjome, kad Kristus greitai ateis.
Ir tada išauš diena…
