Egipto lotynų katalikai turi naują vyskupą

Aleksandrijos apaštališkasis vikariatas

Šiandien Egiptas yra musulmoniškas kraštas, per 90 procentų jo gyventojų išpažįsta islamą. Tačiau jis turi labai senas istorines krikščioniškas šaknis, kurios ir toliau maitina čia gyvenančius krikščionis, visų pirma – didžiausią krašte koptų ortodoksų Bažnyčią. Antrasis pagal dydį Egipte Aleksandrijos miestas, Viduržemio jūros uostas, yra vienas iš istorinių krikščionybės centrų, greta Jeruzalės, Antiochijos, Romos ir Konstantinopolio. Aleksandrijoje gyvena įvairių konfesijų ir apeigų krikščionys: koptai, melkitai, maronitai, armėnai, graikų ortodoksai, chaldėjai, taip pat lotynų apeigų katalikai.  

Atskiras patriarchatas lotynų apeigų katalikams buvo įsteigtas 1839 metais ir tuo metu apėmė ne vien Egipto, bet ir plačias Artimųjų Rytų, centrinės Afrikos, Arabijos pusiasalio teritorijas bei Kiprą. Vėliau iš šių teritorijų suformuoti atskirai vikariatai.

Egipto Aleksandrijos apaštalinio lotynų vikariato pagrindinė bažnyčia yra Šv. Kotrynos bazilika, dedikuota garsiai IV amžiaus mergelei kankinei, užbaigta 1856 metais. Nuo pat pradžių jos statyba, o vėliau ir tikinčiųjų sielovada rūpinosi pranciškonai, šį darbą jie tęsia iki pat šios dienos. 

Reikia pažymėti, kad šiandien Egipte gyvena per 300 000 katalikų, kurie priklauso net septynioms skirtingų apeigų bendruomenėms: koptams katalikams, graikams katalikams, armėnams katalikams ir t.t. Lotynų apeigų Aleksandrijos apaštalinį vikariatą sudaro 16 parapijų, kurioms priklauso per 70 000 tikinčiųjų, tarp kurių daug migrantų: darbininkų ir studentų, atvykusių iš kitų Afrikos kontinento valstybių.

„Nešk Dievo Žodį ir pats būk Jo nešamas“

Naujojo ir vienintelio lotynų apeigų vyskupo Claudio Lurati šventimuose dalyvavo koptų katalikų patriarchas Ibrahim Sedrak, sirų katalikų patriarchas Youssef Absi ir Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa, apaštalinis nuncijus Egipte Nicolas Thevenin, taip pat Komboniečių kongregacijos vyresnysis Tesfaye Tadesse Gebresilasie. Šv. Mišioms ir vyskupo šventimų apeigoms vadovavo kardinolas Leonardi Sandri, Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas. 

„Nešk Dievo Žodį ir pats būk Jo nešamas, skelbt Jį savo gyvenimu labiau nei lūpomis, visada išlik atkaklios Dievo sandoros su žmonija žmogus, nes meilė stipri kaip mirtis! (...) Niekada nesibaimink ir neišsigąsk“, – homilijoje kalbėjo kardinolas Sandri, kuris priminė daugybės liudytojų, nuo Komo vyskupijoje, iš kurios kilęs ir pats Claudio Lurati, neseniai nužudyto kunigo Roberto Malgesini, atsidavusio artimo meilės darbams, iki šv. Danieliaus Comboni, nenuilstančio apaštalo ir žmogaus orumo gynėjo, kurio įsteigtai kongregacijai priklaus naujasis vyskupas. 

1962 metais Kome gimusiam Claudio Lurati Afrika ir ypač Egiptas yra gerai pažįstami. Dar prieš amžinųjų įžadų davimą jis atvyko į Keniją, Nairobio universitete apgynė teologijos bakalauro laipsnį, vėliau išvyko į Sudaną. Būsimasis vyskupas taip pat dirbo katalikiškos spaudos srityje, 1997 metais buvo pasiųstas į Egiptą, vadovavo parapijai, vėliau tapo Egipto komboniečių provincijos vyresniuoju. Po dvylikos metų Egipte misionierius grįžo į Italiją ir pastaruoju metu ėjo visos kongregacijos ekonomo pareigas. Užbaigęs savo kadenciją, 58 metų amžiaus Lurati jau rengėsi grįžti į misijas ir galvojo apie Sudaną, tačiau įvykiai pakrypo kitaip.   

Iššūkis didelis, tačiau galimybių daug

„Kai mane pasiekė žinia apie skyrimą vyskupu, aplankė dvigubas jausmas. Tam tikras nerimas, kurio būtų kvaila nejausti: iššūkis yra sudėtingas ir didelis, nesijaučiu pakankamai stiprus kalbos ir kultūros dalykuose. Tačiau jį priimu. Iš kitos pusės, tai suteikta garbė, tai nauja galimybė tarnauti artimui, sutikti ir pažinti kitus, nes Kairas yra labai tarptautiškas, tai skirtingų religinių pasaulių siena“, – interviu interneto svetainei „Oasis Center“ sakė vyskupas Claudio Lurati. Jis taip pat pakomentavo pasirinktą vyskupišką šūkį iš Evangelijos pagal Matą: Quaerite primum Regnum Dei („Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“) (žr. Mt 16,33). 

„Tai mano patirties vaisius ir taip pat palinkėjimas sau. Savo vienuoliniame ir kunigiškame gyvenime visada dariau tai, ko buvau prašomas, o tuos kelis kartus, kai galvojau kitaip, – neįvyko, kaip norėjau. Tačiau Dievo karalystė kaip pagrindinis horizontas man suteikė laisvę, o taip pat didesnę malonę ir gausumą dalykuose, kurie atėjo vėliau. Pradedant nuo mano pirmosios patirties Egipte, kurios nesiekiau, tačiau priėmiau iš paklusnumo: ji man dovanojo viską ir daugiau, nei įsivaizdavau. Sau linkiu, kad toliau vadovaučiausi tokia nuostata: tai mano atsakomybė, bet tuo pat metu ir priminimas, kad kai kuriuos įsipareigojimus prisiėmė pats Amžinasis Tėvas!“ (RK / Vatican News)