Vatican News

Dvidešimt trečiasis eilinis sekmadienis

„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 15–20).

NEĮMANOMA VIENYBĖ

Kurti vienybę nepaprastai sunku, kartais, atrodo, net neįmanoma, tačiau drauge negalime atmesti to fakto, kad kiekviena, didelė ar maža, bendruomenė yra pagrįsta solidarumo jausmu. Dievo Žodis šiuo klausimu irgi yra labai aiškus: mes esame atsakingi vieni už kitus. Mes, matydami blogą kito žmogaus elgesį, niekuomet negalime sakyti: „Tai jo reikalas!“ Mums nepriimtinas tvirtinimas: „Ką tai turi bendro su manimi?!“ Mes visi esame vieno Kūno nariai, visi vienaip ar kitaip darome įtaką kitiems. Mūsų gerovė tampa kitų gerove, nevykę mūsų pasirinkimai daro nuostolį visiems.

Taip būna žmonių tarpusavio santykiuose, taip atsitinka ir žmogaus elgesyje su jį supančia gamta. Visi, kurie mano esą pakankamai apsukrūs, kad išvengtų tokio elgesio pasekmių, iš tiesų tik apgaudinėja patys save.

Kiekvienas civilizuotas ir meile pagrįstas veiksmas pakylėja žmogų ir aplink jį esančius asmenis. Lygiai ir kiekvienas egoistinis pasirinkimas daro neigiamą įtaką pasauliui bei žmogaus aplinkai, šeimos narių meilei, tėvų ir vaikų santykiams. Dievas niekada nesakė ir nepasakys: „Galvok tik apie save ir nesidomėk kitais“. Šiandien liturgijoje girdimas Dievo Žodis aiškiai parodo, kaip turime elgtis, stengdamiesi pašalinti atsiradusią mūsų tarpe klaidą.

Išganytojas moko mus, kad turime padaryti viską, stengdamiesi pagelbėti nusikaltusiam žmogui. Tik tada, kai jis, nekreipdamas į nieką dėmesio, toliau nori keliauti pasirinktu keliu, visa atsakomybė kris ant jo pečių. Dievui reikalingos mūsų pastangos padėti, pataisyti, parodyti meilę…

Jėzus mums pateikia taisykles, kaip reikia kurti meilės santykį. Jis sako: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“. Šis nurodymas savyje slepia neįtikėtiną diskretiškumą, kurio būtinai privalome laikytis. Mums nusikaltęs žmogus vadinamas „broliu“, ir jo kaltės neturi būti tuojau pat iškeliamos viešumon. Tai žmogus, kuriam labiau už kitus reikia pagalbos. Jam reikia mūsų pastangų suteikti brolišką paramą ir poelgių, kurias būtų mėginama užgesinti konfliktą. „Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“, – sako Viešpats.

Žinoma, vyraujanti visuomenėje nuomonė tokį elgesį laiko prisitaikėlišku, demonstruojančiu žmogaus silpnumą, skatinantį kitų prievartą, tačiau iš tikrųjų čia ir galime pastebėti skirtumą: viešoji opinija kalba apie priešus, o Jėzus kalba apie brolius, apie taiką ir ramybę…

Žinoma, brolis mūsų gali ir nepaklausyti, tačiau Viešpats tvirtina, kad ir tada negalime pasiduoti. Reikia apie tai kalbėti dar su dviem ar trimis asmenimis, kurie galėtų patvirtinti, kad buvo mėginama siekti dialogo ir santarvės.

Na, o jeigu nepakanka ir to, tada reikia kreiptis į bendruomenę…

Ir čia susiduriame su dar vienu klausimu. Kokios bendruomenės tam reikia? Kokia turi būti tos bendruomenės branda? Kas, jeigu gyvename tokioje bendruomenėje, kuri, vietoje to, kad siektų vienybės, pati dalijasi į partijas ir sroves, savo egzistencijos prasmę atrandančias tarpusavio kovose?

Iš tikrųjų, neretai mes patys nesame vieningi, kaip bendruomenė, netgi ir Bažnyčia ne kartą būna draskoma nesutarimų…

Tik bendruomenė, kuri diena iš dienos priima Jėzaus pasiūlytą gyvenimo stilių, gali atrišti ir surišti.

Apmąstant šiuos Dievo Žodžio tekstus norėtųsi pasakyti: „Toks būdas mums neįmanomas. Mes nepajėgsime taip elgtis. Kur kas dažniau mums sekasi išskirti negu sujungti“.

Jėzus nurodo kelią, kaip galėtume įveikti šią kliūtį, primindamas, kad tai, ko savo žmogiškomis jėgomis nepajėgiame nuveikti mes, gali padaryti Dievas. Reikia tik mokėti nusižeminti, pripažinti savo klaidas ir melstis: drauge, ištikimai, su pasitikėjimu. Dievas yra meilė, bendrystė, broliškumas, solidarumas, užuojauta. Jis išklauso ir užtikrina, jog visada yra su mumis.

Svarbu, kad mes būtume drauge…

Adolfas Grušas

2020 rugsėjo 05, 16:39