Jonas Paulius II, kardinolas Vincentas Sladkevičius Kryžių kalne 1993 m. Jonas Paulius II, kardinolas Vincentas Sladkevičius Kryžių kalne 1993 m. 

Savaitės Lietuvoje apžvalga (rugpjūčio 23)

Sekmadienį Lietuvos vyskupai pakvietė jungtis į bendrą maldą dėkojant už laisvės dovaną, meldžiant jos tiems, kurie yra persekiojami ir bauginami, ypač tiesiant ranką broliams baltarusiams.

Ketvirtadienį Pivašiūnuose tęsiantis Žolinės atlaidų programai buvo dėkojama Dievui už kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimą ir tarnystę minint jo gimimo 100-ąsias metines. Homilijoje Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas pakartojo kardinolo pasirinktą šūkį jo vyskupo herbe „Padaryk mane gerumo ženklu“ ir vadino jį „tikėjimo žmogumi“ ir „Dievo dovana Lietuvai“, priminė jo gilų pamaldumą, žmogiškąją šilumą, gebėjimą nedaugeliu žodžių labai daug pasakyti. Homilijoje vyskupas kalbėjo apie kardinolo Vincento gyvenimą lydėjusias „tikėjimo metamorfozes“, leidžiančias tikėjimo akimis anapus įvykių įžvelgti kitą tikrovę. Jis atkreipė dėmesį į reikšmingą sutapimą: palaimintojo Teofiliaus Matulionio mirties diena sutampa su jo vyskupystės įpėdinio kardinolo Vincento gimimo data. Praėjus 20 metų po arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mirties dar viena „tikėjimo metamorfozė“: 1982 m. į Kaišiadorių katedrą po tremties grįžo teisėtas ganytojas vyskupas Vincentas Sladkevičius. Liudininkai pasakoja, koks neįtikėtinai įspūdingas buvo anuometinis įvykis. 1988-aisiais dar didesnis netikėtumas: vyskupas Vincentas Sladkevičius pakeltas kardinolu. Dabartinis Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas anuomet pats buvo didžiulėje minioje, Kauno geležinkelio stotyje pasitikusioje po keturių šimtmečių pirmą lietuvį kardinolą. Netrukus kiti įvykiai žymėjo Atgimimo pradžią: Mišios prie uždarytų Vilniaus katedros durų, pašventintas Laisvės paminklas Kaune, Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis. Vyskupas Jonas Ivanauskas priminė, kad Marijos „Nuliūdusiųjų Paguodos“ titulas taip pat buvo parinktas kardinolo Vincento Sladkevičiaus. „Per visą Atgimimo laikotarpį turėjome Dievo Apvaizdos siųstą žmogų, giliai tikintį ir mylintį žmones ganytoją“, – sakė Kaišiadorių vyskupas, kviesdamas kardinolo pavyzdžiu į viską žvelgti tikėjimo žvilgsniu ir patiems tapti „gerumo ženklu“.

Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, anksčiau daug metų darbavęsis Kaišiadorių vyskupijoje, Pivašiūnuose Žolinės iškilmės homilijoje taip pat dalijosi mintimis apie kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Pasak jo, kardinolas Vincentas nepaprastai mylėjo Pivašiūnus. Vyskupui įsiminė viena jo konferencija Kauno kunigų seminarijoje, kurioje jis liudijo apie savo pašaukimą į kunigystę, kai buvo padrąsintas kito jauno kunigo pavyzdžiu. Kardinolo gimtinėje esanti Žaslių parapijos bažnyčia didelė, anuomet joje pamaldas tekdavo vesti be jokios garso aparatūros, todėl į parapiją būdavo skiriami aukšti ir balsingi kunigai. Mažasis Vincukas širdyje nešiojosi norą tapti kunigu, bet nuogąstavo, kad tai jam nepavyks, nes jis – iš prigimties silpno balso ir mažo ūgio. Tačiau atsitiko taip, kad į parapiją paskyrė naują vikarą: jis buvo nedidelio ūgio, neišvaizdus, silpno balso, neiškalbingas. Tai padrąsino jaunąjį Vincentą: jei jis gali būti kunigu, pabandysiu ir aš! O mes dar kartą įsitikinome, kad „Viešpats išaukština mažuosius“ – nuo nedrąsaus jaunuolio iki kardinolo, kaip ir nuo paprastos Nazareto mergaitės iki dangaus ir žemės Karalienės, – sakė vyskupas Algirdas Jurevičius.

„Bernardinai.lt“ dienraštyje skelbiami Kaišiadorių vyskupo emerito Juozo Matulaičio prisiminimai apie kardinolą Vincentą Sladkevičių. Atvykęs stoti į Kauno kunigų seminariją jis pirmąkart sutiko iš jos iškraustomą valdžiai neįtikusį prefektą ir dvasios tėvą kun. Vincentą Sladkevičių. Tąkart padėjęs sukrauti daiktus į sunkvežimį vėliau buvo pakviestas nešti sunkesnę vyskupo tarnystės naštą. Vyskupas Juozas Matulaitis pasakoja, kaip lankydavo savo pirmtaką tremties vietoje, Nemunėlio Radviliškyje, kaip kalbėdavosi apie vyskupijos reikalus, saugodamiesi klebonijoje saugumo įtaisytos pasiklausymo įrangos. Daugiau progų bendrauti atsirado po 1982 m. kai sovietų valdžia pagaliau leido vyskupui Vincentui tarnauti ir gyventi Kaišiadoryse. Drąsindavo jo žodis ir pamaldumo pavyzdys, ypač meilė Mergelei Marijai, kurią vadindavo net „negalimų dalykų Motina“, – pasakoja vyskupas Juozas Matulaitis.

„Bernardinai.lt“ dienraštyje skelbiama Irenos Petraitienės parengta XI publikacija iš ciklo „Kard. V. Sladkevičiaus istorija“. Joje be kita ko aprašoma, kaip 1988 m. Lietuvos vyskupams lankantis Romoje ad limina vizitu popiežiui Jonui Pauliui II buvo pateiktas prašymas vainikuoti Pivašiūnų Marijos paveikslą.

Alytaus rajono savivaldybės pranešime džiaugiamasi Pivašiūnų atlaidų programą papuošusia žirgininkų dovana – grynaveisliais arkliais kinkytų karietų kolona.

Penktadienį baigėsi Žolinės atlaidų programa Krekenavoje. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM Žolinės piligrimus kvietė atsiliepti į Galilėjos Kanoje ištartus Marijos žodžius ir daryti tai ką mums liepia Jėzus: paklusti Jo tiesos žodžiui, priimti gyvenimą perkeičiančius ir atgimdančius sakramentus.

Krekenavos, Vadaktėlių ir Upytės parapijų leidinyje „Po Bazilikos skliautais“ klebonas kun. Gediminas Jankūnas rašo apie Krekenavos bazilikoje vykdomus darbus. (Kaip buvo skelbta, šiemet atlaidus teko švęsti lauko sąlygomis.) Klebonas viliasi, kad Kalėdas bus galima sutikti  gal dar iki galo nesutvarkytoje, tačiau bazilikos erdvėje, o tikrosios remonto pabaigos ir naujo altoriaus konsekravimo iškilmės teks palaukti iki gegužės. Stebuklingasis Krekenavos Dievo Motinos su Vaikeliu Jėzumi paveikslas jau baigtas restauruoti ir laukia, kada su atnaujintu ir paauksuotu senuoju rėmu galės grįžti iš sostinės į savo tikruosius namus. Rėmo restauravimas ir auksavimas tapo nemažesniu iššūkiu negu paties paveikslo.

Leidinyje aptariami taip pat Upytės ir Vadaktėlių parapijose vykstantys pokyčiai, džiaugiamasi parapijiečių iniciatyva ir atsakomybe. Klebono žodis baigiamas malda: „. O Stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina, Malonių Versme, lydėk mus kintančio gyvenimo keliu link Dievo ir Tavo garbės amžinybės!“

Maloniai nuteikia parapijų leidinyje skaidriai pateikiama finansinė ataskaita –skelbiamos šventinių rinkliavų metu surinktos parapijų pajamos.

Laikraštyje „XXI amžius“ rašoma apie Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje atidarytą parodą apie Dievo tarną Andrejų Šeptickį. Ukrainoje šiemet valstybiniu lygiu pagerbiamas metropolito kankinio atminimas. Šis hierarchas drąsiai smerkė bet kokią prievartą, siuntė protesto laišką Hitleriui smerkdamas žydų žudynes.

Laikraščio skiltyse apie bendruomenių gyvenimą justi vasaros atlaidų nuotaika: rašoma Apie Žolinės šventę Alksnėnuose, Kėdainių Šv. Jurgio parapijoje, Šv. Roko atlaidus Jurbarke, Vilkaviškio rajono senjorų, Trečiojo amžiaus universiteto dalyvių pažintinę piligriminę kelionę.

Šiaulių vyskupijos svetainėje rašyta apie Šakynos bažnyčios jubiliejaus šventę, keturių dienų Šv. Roko atlaidų programą Gruzdžiuose.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius feisbuko paskyroje skelbia rugpjūčio pradžioje į amžinybę iškeliavusio kun. Jono Zubraus SJ nekrologą, vadindamas jį reto uolumo, asketiškos dvasios kunigu ir primindamas bendradarbiavimą pogrindžio veikloje. Primenama šio kunigo misijų veikla Ukrainoje, Rusijoje, Kazachstane. Kun. Jonas Zubrus prisidėjo straipsniais prie LKB Kronikos leidybos, taip pat aštuntajame dešimtmetyje keletą metų pogrindžio sąlygomis leido kunigams skirtą leidinį „Tiesos keliu“.

Kastantas Lukėnas

2020 rugpjūčio 23, 15:57