Vatican News
 Istorijos

Nukryžiuotojo Kristaus seserys: „CCžinios“ – tai mūsų žingsnis žmonių link

Jau kuris laikas socialiniame tinkle „Facebook“ galima pastebėti naują Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos iniciatyvą – „CCžinias“. Jų kūrėjos ses. Adelė Pilipavičiūtė CC ir ses. Rima Malickaitė CC dalinasi, kad mintis sukurti kažką panašaus buvo kilusi jau anksčiau, tačiau konkretus formatas susidėliojo, kai šalyje buvo įvestas karantinas. Seserys sako norėjusios žmones padrąsinti ir perduoti žinutę, kad gyvenimas nesustoja.

Kaip CC žinias galėtumėte pristatyti apie jas pirmąkart girdinčiam žmogui?

Ses. Rima: Pavadinimas galėtų atrodyti įpareigojantis, pretenzingas – žinios. Tarsi tai būtų laida apie naujienas. Bet iš tiesų CCžinios – tai daug trumpų (apie minutę) epizodų, perteikiančių po vieną situaciją, vieną mintį – žinutę pamąstymui. Karantino metu kiekvieną dieną leisdavome po vieną seriją, dabar jų mūsų FB puslapyje surastumėte apie šimtą.

Ses. Adelė: Kaip sesė Rima ir minėjo, kiekviename CC žinių epizode yra konkreti žinutė, kurią stengiamės perduoti. Tai savotiškas impulsas, kviečiantis žiūrovą pažvelgti į gyvenimiškas situacijas nauju žvilgsniu, kartais netgi išdrįsti pasijuokti pamačius sąsajų su savo paties gyvenimu! CCžinios, taip bent norėtųsi tikėti, sėja mąstymo, ieškojimo ir atsakomybės už savo gyvenimą grūdą, kuris, kasdieniame gyvenime laistomas ir prižiūrimas, gali sudygti ir duoti konkrečių vaisių. CCžinių epizodų siužetai kalba apie tris plotmes: žmogaus santykį su savimi, mūsų tarpusavio santykius ir santykį su Dievu. Nemėginame pateikti teisingo gyvenimo receptų, nesiimame reflektuoti ir vertinti vaidinamų situacijų sakydamos čia gerai, o čia blogai. Gali pasakyti pamokslą, kad, pavyzdžiui, apkalbos, horoskopai ar perdėtas įnikimas į telefoną yra blogai, bet galima tai perteikti ir vizualiai, per konkrečias situacijas, kurias matydamas žmogus jau pats vertina, galbūt atpažįsta dalykus savo gyvenime ir tada renkasi daryti išvadas, kažką keisti (arba ne) ar tiesiog labiau pasigilinti į konkrečią temą. Kartais tikrai būna, kad žmonės klausia: kodėl aiškiai nepasakot, kaip reiktų elgtis, ką daryti? CCžinios tėra tas kabliukas, mes nepasakysime, kaip kiekvienas turi gyventi, bet galime duoti impulsą apie tai pagalvoti, ieškoti atsakymų. O toliau keliauti jau gali padėti kitos priemonės, tokios kaip dvasinis palydėjimas, rekolekcijos ir t. t.

Šių žinių siužetus kruopščiai apgalvojate ar tai daugiau spontaniška kūryba?

Ses. Rima: Be abejo, mes pagalvojame apie siužetus, bet nėra taip, kad viską labai preciziškai surepetuojame, surežisuojame. Kūrybai svarbu spontaniškumas ir laisvė. Žinias darome dėl to, kad mums pačioms yra smagu, matome prasmę, bet nesijaučiu įsipareigojusi profesionaliai tai daryti, dėl to mūsų pasirengimas yra gana trumpas.

Ses. Adelė: Iš tikrųjų pats gyvenimas diktuoja siužetus CCžinioms, būna, kad ir žiūrovai pasiūlo temas. Tuomet pusė darbo atkrenta, lieka kita pusė – atrasti būdą, kaip tą temą konkrečiai perteikti, atskleisti. Na, o čia jau vyksta smagusis kūrybinis procesas, kurio metu su ses. Rima kalbamės, dažnai ir juokiamės, dėliojamės dialogus bei renkamės tinkamas siužetui erdves bei reikalingas priemones, kurios padėtų kuo aiškiau atskleisti temą.

Ses. Rima: Ir kaip kuo trumpiau visa tai pasakyti. Facebooke visi formatai yra trumpi, tai nėra krepšinio varžybos, kurias žmonės aistringai žiūri keturiasdešimt minučių ir jiems emocijų dar per mažai, jie galėtų ir dar keturiasdešimt minučių žiūrėti. Socialiniuose tinkluose dažniausiai filmukai yra trumpi, nes pagal statistiką žmonės ilgiau nesukoncentruoja dėmesio. Be to, trumpą formatą smagu kurti.

Kaip reaguoja ir priima šias žinias Facebooko sekėjai? Ar matote CCžinių praktinę prasmę?

Ses. Rima: Dėl karantino nevyko paskaitos, mokymai, rekolekcijos. Galėjome žmones pasiekti tik per socialinius tinklus, per Skype ar Zoom. Bendravome tik nuotoliniu būdu. Kai kurie mano pažįstami paskui skambino ir dėkojo už CCžinias, jiems tos laidelės tam tikra prasme atstojo rekolekcijas, skatino gilintis į vieną ar kitą situaciją, gal kitu žvilgsniu pažvelgti į panašias situacijas savo gyvenime. Kai kurie galėjo tas naujoje šviesoje išvystas situacijas pavesti Dievui, melstis. Tokiomis aplinkybėmis, kai kitų pasirinkimų buvo mažai, manau, impulso formatas tikrai buvo naudingas.

Ses. Adelė: CCžinios tam tikra prasme atveria mūsų vienuolyno duris kitiems. Labai dažnai žmonėms būna nedrąsu ateiti kartu pasimelsti, pasikalbėti ar tiesiog pasisvečiuoti vienuolyne (nekalbu apie tuos žmones, kuriems jau pavyko atrasti, kad vienuolės, pasirodo, nesikandžioja). Galvojama, kad vienuolių negalima trukdyti, kad jos visad turi svarbesnių dalykų, o vienuolynas – tai itin sakrali erdvė, kurioje žmonės kažkodėl turi pavirsti angelais, tapti geresni nei iš tiesų yra ir kalbėti tik apie dvasinius dalykus. Taigi CCžinios suteikia progą šiek tiek susipažinti su mumis ir pamatyti, kad esame dėl kiekvieno iš jūsų, kad galime kalbėtis paprastai apie tai, kas rūpi, ir taip, kaip yra iš tiesų, apie tikrovę, kurioje kiekvienas esame be apsimetinėjimo ir kaukių. Kaip CCžinias priima žiūrovai, tikriausiai reikėtų teirautis jų pačių, tačiau galime džiaugtis, kad CCžinios neretai duoda impulsą asmeniniams pokalbiams ir virtualioje erdvėje, ir gyvai susitikus.

Kaip manote, o kiek Bažnyčia yra lanksti technologijų ir naujovių atžvilgiu?

Ses. Adelė: Manau, kad lankstumo šiuo klausimu atsiranda vis daugiau. Ir tam, be abejonės, įtakos turėjo karantinas. Bažnyčios, vienuolijos fiziškai negalėjo įsileisti žmonių maldai ir tai kvietė ieškoti būdų, kaip nešti Dievą tiems žmonėms, kurie lieka savo namuose, savo klauzūrose. Karantino metu gimė puikių iniciatyvų, pavyzdžiui, Dievo Apvaizdos seserys rengė „Ryto kavą su sesėmis“ – prie puodelio kavos tiesioginės transliacijos metu kalbėjosi aktualiomis temomis. Arba kun. Algirdas Akelaitis kvietė leistis į mistagoginę kelionę. Tiesioginės Mišių transliacijos, maldos vakarų transliacijos, dvasinė pagalba internetu ir daug kitų iniciatyvų atsirado būtent karantino metu. Tikiu, kad dauguma jų vienokiu ar kitokiu pavidalu išliks ir gyvenimui visiškai sugrįžus į įprastas vėžes.

Ses. Rima: Bažnyčia yra be galo įvairi ir lanksti. Pažiūrėkite, kiek yra maldos formų, kiek grupelių! Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, o Kristus visada jaunas, visada naujas, visada atnaujinantis. Ir Bažnyčia tokia yra. Bažnyčia yra graži, atsimerkime, pamatykime, kokia ji. Ir pirmiausia pažvelkime į save. Ar aš esu gražus? Ar aš noriu Bažnyčiai, kurios dalis esu, ką nors duoti? Pirmiausia save patį, visą savo kūrybingumą. Dažnai girdėti skundų, kad internete daug šlamšto, tuštumo, blizgučių. Bet juk turime visas galimybes kurti tokį turinį, koks mums patinka, kuriuo mums atrodo prasminga dalintis su kitais. Noriu paraginti ieškoti būdų ir kurti tą turinį, savo gyvenimą, savo bendruomenę, nenusiplauti rankų, bet iš tiesų panaudoti visas tas dovanas, kurias Dievas mums davė, ir atiduoti tai bendruomenei, kuri yra Bažnyčia.

Ses. Adelė: Kiekvienas turime ką duoti, tikrai! Ypač tais atvejais, kai matome kažkur spragą, trūkumą, poreikį. Nebijokime būti tie, kurie žengia pirmą žingsnį ir išdrįsta, kad ir netobulai, duoti tai, ko mato, kad reikia. Net ir mažiausia iniciatyva gali tapti didele dovana kitam.

Ačiū už pokalbį!

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

2020 rugpjūčio 09, 11:31