Kardinolas Parolinas vyksta į Arso klebono parapiją
Tai dangiškojo kunigų globėjo šv. Jono Vianėjaus, dažnai vadinamo tiesiog Arso klebonu, parapija. Šiandien čia stovi jam dedikuota šventovė, kurioje ilsisi jo kūnas. Tai tarptautinis piligrimų centras, kurį paprastai kasmet aplanko keli šimtai tūkstančių žmonių.
Kardinolo Parolino vizitas Arse sutampa su Jono Vianėjaus mirties metinėmis ir jo liturginiu minėjimu. 1786 metais gimęs kunigas mirė 1859 metų rugpjūčio 4 dienos naktį, sklandant kalboms apie jo šventumą. Jau 1905 metais jis buvo paskelbtas palaimintuoju, 1925 metais – šventuoju, dar po ketverių metų, Pijaus XI sprendimu, – visų klebonų dangiškuoju globėju. Popiežiai ir kiti Bažnyčios ganytojai ne kartą kvietė tikinčiuosius, ypač kunigus, susipažinti su šio šventojo gyvenimu ir mintimis, melsti jo užtarimo būdami įsitikinę, kad tai duos didelių dvasinių vaisių.
Išsamią šv. Jono Vianėjaus šventumo apžvalgą yra pateikęs popiežius Jonas XXIII enciklikoje „Sacerdotii nostri primordia“, paskelbtoje minint Arso klebono 100-ąsias mirties metines 1959-aisiais. Čia jis cituoja paties Arso klebono žodžius: „Mano paslaptis“,– sakydavęs šis, – „yra labai paprasta: atiduoti viską ir nepasilikti nieko“.
Kai 2009 metais popiežius Benediktas XVI paskelbė Kunigų metus, šventąjį Arso kleboną jis visiems kunigams pasiūlė kaip gyvenimo pavyzdį, kurį reikia pažinti ir iš kurio reikia mokytis. Įvairiomis kalbomis galima susipažinti su Arso klebono biografija, rodančia, kaip paprastas, neturtingoje šeimoje gimęs vaikas, dėl kurio sugebėjimų ne vienas abejojo, tapo spindinčiu šventumo pavyzdžiu.
Savo 2009 metų rugpjūčio 5 dienos bendrosios audiencijos katechezėje Benediktas XVI parodė Arso klebono figūrą ne kaip labai gražų, bet kartu abstraktų ir nepasiekiamą idealą, o kaip konkretaus kunigo kelią, dažnai sunkų, tačiau davusį daug vaisių. Šiandien kai kurie šv. Jono Vianėjaus sielovados metodai gali pasirodyti pasenę, tačiau nereikia apsiriboti ir jį laikyti vien XIX amžiaus pamaldumo pavyzdžiu, nors ir nuostabiu. Reikia stengtis suvokti jo pranašišką jėgą, tuos gyvenimo būdo bruožus, kurie išsiskleidė tokiu dideliu šventumu ir vaisingumu.
Jono Vianėjaus kelias į kunigystę nebuvo lengvas ir greitas. Jis gavo šventimus 29 metų amžiaus, įveikęs daug kliūčių ir neaiškumų. Arso šventasis klebonas visada labai vertino gautąją dovaną. Jis sakydavo: „Kokia didi yra kunigystė! Iki galo tai suprasime tik danguje <…>, jei suvoktume tai jau žemėje, numirtume – ne iš baimės, bet iš meilės!“ Jis iš tiesų stengėsi, kad jame išryškėtų alter Christus, Gerojo Ganytojo, priešingai negu samdiniai, guldančio už savo avis gyvybę (plg. Jn 10, 11), paveikslas. Jo gyvenimas buvo gyvoji katechezė, kuri būdavo itin paveiki matant, kaip jis aukoja šv. Mišias, adoruoja priešais tabernakulį ar daugybę valandų praleidžia klausykloje. Kaip prisimena amžininkai, plačiai pasklidus garsui apie Arso klebono šventumą, jis beveik kiekvieną dieną po keliolika valandų klausydavo išpažinčių, o atgailautojai kartais laukdavo keletą dienų, kol galėdavo patekti prie jo klausyklos.
Tiesa, kad Arso klebono pastoraciniai metodai gali pasirodyti nelabai tinkami šiuolaikinėmis socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, bet, kaip 2009 metų katechezėje sakė Benediktas XVI, „atidžiau pažvelgus, Arso kleboną šventu padarė nuolanki ištikimybė užduočiai, kuriai Dievas jį pašaukė, tai, kad jis, kupinas pasitikėjimo, save nuolatos patikėdavo Dievo apvaizdai. Žmonių širdis jis sujaudindavo ne savo žmogiškaisiais gebėjimais ar remdamasis išskirtinai girtinomis valios pastangomis; sielas – ir neimliausias – jis užkariaudavo perteikdamas tai, kuo pats gyveno, – draugystę su Kristumi. Vianėjus buvo įsimylėjęs Kristų, todėl tikra jo sėkmingos pastoracijos priežastis buvo meilė skelbiamam, švenčiamam ir išgyvenamam Eucharistijos slėpiniui, meilė Kristaus kaimenei, krikščionims ir visiems Dievo ieškantiems žmonėms.“
„Mokymas, kurį (...) mums ir toliau perteikia šventasis Arso klebonas, yra tai, kad kunigas savo pastoracinę užduotį turi grįsti kasdien puoselėtina bei didintina artima asmenine vienybe su Kristumi. Tik įsimylėjęs Kristų kunigas galės pamokyti visus šios vienybės, šios artimos draugystės su dieviškuoju Mokytoju ir sujaudinti bei gailestingajai Viešpaties meilei atverti žmonių širdis. Tiktai taip jis įstengs į jam patikėtas bendruomenes įlieti užsidegimo ir dvasinės gyvybės. Todėl melskime, kad Dievas, užtariant šventajam Jonui Marijai Vianėjui, dovanotų savo Bažnyčiai šventų kunigų ir kad tikintieji vis labiau trokštų remti jų tarnybą bei jiems padėti“, – sakė Benediktas XVI, kuris taip pat parašė specialų „Laišką pradedant Kunigų metus Jono Marijos Vianėjaus 150-ųjų dies natalis metinių proga“.
Pasak Arso šventovės rektoriaus t. Patrice’o Chocholskio, rugpjūčio 4-osios ryte kardinolas Pietro Parolinas, popiežiaus valstybės sekretorius, aukos šventąsias Mišias, o po pietų skaitys paskaitą apie „Popiežių Pranciškų ir kunigus kelyje su Dievo Tauta“. Tą pačią dieną kardinolas Parolinas Arse inauguruos kardinolo Emile Biayenda, 1977 metais mirusio Brazavilio (Kongas) arkivyskupo, teminį taką. Šis ganytojas jaunystėje studijavo Lione ir buvo dažnas svečias Arse, nuoširdžiai domėjosi ir žavėjosi šv. Jonu Vianėjumi, skleidė jo charizmą gimtajame Konge, o kiekvieną kartą atvykęs į Prancūziją aplankydavo ir Arsą. Šiandien pačiam kardinolui pradėta kanonizacijos byla. (RK / Vatican News)
