Dvidešimtasis eilinis sekmadienis
MEILĖ VISIEMS
Visus jaudina sunkiai sergantį sunų ar dukterį turinčių gimdytojų skausmas. Sunku rasti ir paguodos žodžius, ypač, kai žinome, kad negalime niekuo padėti. Motina, per stiklą žvelgianti į reanimacijoje gulinčią dukterį, ir šnibždanti: „Dievo Motina, pagydyk mano dukrą“… Ar berastume graudesnį vaizdą? Tiek kančios, tiek liūdesio ir iš širdies gelmių plaukiančios maldos!
Tą patį išgyveno ir motina kanaanietė, kuri, atėjusi pas Jėzų, šaukdama Jam išsakė savo skausmą: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“- patarė Jėzui apaštalai, o ir pati moteris puolė Jam po kojų, prašydama: „Viešpatie, padėk man!“, tačiau Jėzus, panašu, net nesirengia jos išklausyti, netgi savotiškai provokuoja.
Dievo tyla… Jaudinantis laukimas Jo akivaizdoje… Kaip tik čia, šiame tvirtame pasitikėjime paliudijamas tikėjimas. Jėzus yra pasakęs: „Ieškokite ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta, prašykite ir gausite“. Atrodytų, tarsi paliudydama Jo žodžius, ši atkakli ir skausmo apimta motina nepasiduoda. Ji daro viską, kad tik išgelbėtų dukterį. Išgirdusi Jėzų sakant: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“, ji tuojau randa atsakymą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tai reikštų: „Viešpatie, man pakanka tik trupinio Tavo meilės, ir mano duktė pasveiks“. Didi, pagarbi ir drauge tvirta moteris, kuri, net ir kentėdama, nepraranda orumo! Todėl Jėzus ir išklauso prašymo, nes mato jos, svetimšalės pagonės, atsidūrusios išrinktosios tautos apsuptyje, tvirtą tikėjimą.
Šis įvykis ragina mus visus, susidūrus su kokia nors sudėtinga problema, pirmiausia pasitikėti Viešpačiu. Kiekvienas mūsų gali išdrįsti Jam tarti: „Man pakanka Tavo meilės trupinio. Tik duok man jį, kad ta meilė taptu mano išgelbėjimu, mano ramybe, mano tikruoju džiaugsmu“.
Kita tiesa, kurią paliudija šio sekmadienio Evangelija yra ši: Dievo malonė yra skirta visiems žmonėms, kiekvienam žmogui pasaulyje. Dievo Tėvo akivaizdoje nėra svetimšalių, yra vien tik vaikai, kuriuos Jis myli begaline meile, vaikai, irgi atsiliepiantys tikėjimu ir meile.
Panašu, kad ne kartą mums yra reikalingas naujas atsivertimas į tokį Dievą, mūsų ir visų Tėvą. Deja, kur kas dažniau matome didelį žmonių uždarumą, nejautrumą vargstantiems, kenčiantiems, maldaujantiems bent trupinėlio meilės. Nežinia, kodėl mes taip bijome mylėti. Vietoje to rizikuojame pasitikėti savo negrabiais pasiteisinimais, mėgindami pirmiausi įtikinti save pačius, kodėl nepadarome to, ką galime.
Mums būtina prisiminti, kad gyvenimas savo prasmę įgyja tik tada, kai yra pagrįstas meile ir pasitikėjimu, mokėjimu dalytis ir tarnauti, matant visų pirmiausia tuos, kuriems ta pagalba reikalinga.
Juk iš teisų kaip tik taip Jėzus pasielgė su kanaaniete…
Adolfas Grušas
