Dvidešimt pirmasis eilinis sekmadienis

Mes esame įgalinti daryti tai, ką moka daryti tik Dievas: atleisti priešams, perkeisti skausmą, priartėti prie savo artimo, gyventi paaukotą gyvenimą, daryti tai, kas jau yra amžinybės dalimi.

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13–20)

AKMENĖLIAI

Kasmet, besibaigiant vasarai, liturgija siūlo mūsų apmąstymams nuostabų Jėzaus klausimą. Kiekvienais metais vis skirtingo evangelisto aprašyti įvykiai Pilypo Cezarėjos apylinkėse mūsų širdyse nuskamba, kaip svarbus ir didelės atsakomybės reikalaujantis apsisprendimas: „O kuo jūs mane laikote?“ Tai, kad Jėzus savo klausimą pradeda žodeliu „o“, reiškia, jog čia kalbama ne apie kitų žmonių nuomonę, ne apie tai, ką esame kažkur girdėję, ne apie tradicijas, kurių laikomės, ir ne apie priklausymą daugumai.

Jėzaus klausimas yra tarsi žvejybos kabliukas, kuris, panirdamas į mokinių sielos gelmę, mėgina užkabinti teisingą atsakymą: „Jūs, paliktų valčių savininkai, jūs, vaikščiojantys drauge su manimi jau kelerius metus, jūs, mano išsirinktieji draugai, pasakykite, kas aš esu jums?“ Jėzus neieško žodžių, bet gyvo santykio, Jam nereikalingi tikslūs apibrėžimai, bet sugebėjimas įsipareigoti: kas atsitiko su mumis po to, kai susitikome Jėzų? Viešpaties klausimas panašus į tą, kurį vienas kitam užduoda įsimylėjusieji: „Kiek esu tau reikalingas? Kokią vietą užimu tavo gyvenime, kiek esu tau svarbus?“

Išganytojui nereikalingas nei apaštalų, nei mūsų atsakymas, kad išgirstų, jog Jis yra didesnis už kitus pranašus. Ne, Jam svarbu žinoti, ar mes esame įsimylėję, ar atveriame Jam savo širdį. Kristus gyvena ne mūsų žodžiuose, bet širdyje, tame, kas degina mus iš vidaus. Mūsų širdis gali būti Dievo lopšelis arba Dievo kapas…

Apaštalo Petro atsakyme galime išskirti du dalykus. Visų pirma jis sako: „Tu esi Mesijas“. Tai reiškia galingą Dievo ranką, kuri apkabina, glosto ir veda į laisvę. Paskui jis prideda: „Tu gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus yra Tas, per kurį ateina gyvybė, stebuklas, leidžiantis žydėti žemei, šaltinis, iš kurio srūva galinga, neišsemiama ir neribota malonių srovė.

„Palaimintas tu, Simonai Petrai – Uola“… Petras sau ir kitiems atskleisdamas Jėzaus asmens šventumą, sužinojo ir kai ką apie save. Tai galėtume padaryti ir mes. Kiekvieną kartą, priartėję prie Jėzaus ir stabtelėję maldai, mes taip pat galime pamėginti suprasti, kas esame ir kodėl gyvename šioje žemėje. Galbūt ir mes galėtume save pavadinti maža uola? Tegul ir nesame tokie dideli, kaip malūno girnų akmuo, bet veikiau panašesni į mažą akmenėlį, tačiau mes žinome ir suprantame, kad Jėzui reikalingas ir pats mažiausias akmuo.

„Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“… Čia kalbama ne tik apie galimybę išrišti nuodėmes ar ekskomunikuoti priešiškai nusiteikusius žmones. Tai labiau apreiškimas, kad mumyse susijungia dangus ir žemė. Jėzus atėjo ne tam, kad suteiktų naujų galių žmonėms, bet pirmiausia tam, kad apverstų aukštyn kojomis egzistuojančią galios ir tarnystės sistemą. Jis žmonėms atnešė ne galią, bet galimybę perkeisti save ir pasaulį net ir atsidūrus pačiose prasčiausiose, nešvariose, žmonių sugadintose situacijose. Mes esame įgalinti daryti tai, ką moka daryti tik Dievas: atleisti priešams, perkeisti skausmą, priartėti prie savo artimo, gyventi paaukotą gyvenimą, daryti tai, kas jau yra amžinybės dalimi.

Tai perkeičianti galia, atnešanti Dievą pasauliui, o pasaulį – Dievui. Ją turime kiekvienas: mažas akmenėlis, ant kurio statoma naujo pasaulio dalelė…

Adolfas Grušas

2020 rugpjūčio 22, 10:19