Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“. Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus (Mt 16, 21–27).

MEILĖS JUNGAS

„Jei kas nori eiti paskui mane“,– sako savo mokiniams Jėzus. Girdint šiuos žodžius galima teisėtai klausti: „Kodėl mes tai turėtume daryti? Kodėl reikia sekti Jėzų ir laikytis Jo skelbiamų idėjų?“ Atsakymas pats paprasčiausias: kad būtume laimingi.

Juk mes norime laimės…

Taigi, Jėzus išsako mums sąlygas, reikalingas tai laimei pasiekti… Reikia pripažinti: tai svaiginančios ir drauge bauginančios sąlygos. Pirmoji: išsižadėti savęs. Jei juos neteisingai išsiaiškinsime, tie žodžiai gali būti labai pavojingi.

Iš tiesų Viešpats nenori, kad Jį sektų nusivylę ir pasimetę žmones. Priešingai: Jam reikalingi tie, kurie moka gyventi pilnakraujį gyvenimą, susilaukia sėkmės, atlieka savo gyvenimo uždavinius, įvykdo tai, kam yra atėję į pasaulį. Tarp kitko, tai anaiptol ne pasaulio viršūnėse sėdintieji, valdantys korporacijas ar valstybes, bet tie, kurių dvasia yra laisva, kurie sugeba suprasti, jog išsižadėti savęs – nereiškia niekinti ir kankinti save, atsižadėti savo talentų ir gabumų. Šie žodžiai pirmiausia moko: mes nesame pasaulio centras ir visas pasaulis nesisuka aplink mus. Išsižadėdami savęs mes peržengiame savo ribas, išeiname iš savojo „aš“. Tai ne savęs suniekinimas, bet išsilaisvinimas.

Antroji sąlyga: „Tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. Tai vienas iš žinomiausių, dažniausiai cituojamų ir labiausiai nesuprastų Evangelijos posakių. Mes esame įpratę jį aiškinti kaip raginimą pasiduoti: kantriai kentėk, priimk, pakelk neišvengiamus gyvenimo kryžius. Vis susiduriame su nelemtais stereotipais, kurie kryžių suvokia tik kaip kančios įrankį. Tuo tarpu Jėzus nesako „tepakelia“, bet „tepasiima“. Viešpaties  mokinys nėra įpareigojamas kažką pakelti pasyviai pasiduodant, bet pasiimti, dalyvauti tame, kas vyksta.

Taigi, kas yra tas kryžius, apie kurį kalba Jėzus? Tai viso Jo gyvenimo santrauka, ir paimti kryžių, reiškia: „Pasiimk mano gyvenimą ir savąjį padaryk panašų į jį“. Mokinio pašaukimas nėra kankinystė, bet Mesijo gyvenimo priėmimas. Tai reiškia, kad ir mes, kaip Jėzus, privalome eiti per sukurtąjį pasaulį, skleisdami ramybę ir meilę.

Evangelijoje minimas kryžius visų pirma reiškia nesuvokiamą Dievo meilę, peržengiančią bet kokias racionalumo ribas. Taip pat ir Jėzaus vizija yra ne nesibaigianti vyrų, moterų, vaikų, senelių, ant savo pečių nešančių kryžius, procesija amžiname kryžiaus kelyje. Mes – tai žmonija, keliaujanti į šviesesnį gyvenimą. Jėzaus mokinių kryžius yra meilė.

Todėl, girdėdami Viešpaties žodžius apie kryžių, mes suvokiame juos kiek kitaip: „Jei kas nori eiti paskui mane, tepasiima meilės jungą, visą meilę, kokią tik sugeba parodyti, ir teseka manimi“. Kiekvienas einame, nešdamiesi savo meilę, kuri, be abejo, kainuoja, nes ten kur yra mūsų širdis, ten atrandame taip pat ir savo erškėčius bei žaizdas.

Jėzaus akiratyje iškyla Jeruzalė ir paskutinės Jo dienos šioje žemėje… Viešpats tai pasitinka ne taip, kaip tai padarytų pasaulio galiūnai. Tikroji galybė Jam yra tarnavimas. Jis atėjo, kad išaukštintų pasiaukojantį švelnumą, prieš kurį lieka bejėgės žemiškos galybės: prisikėlimą.

Taip prieiname prie svarbiausių šios Evangelijos ištraukos žodžių: „Kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“. Mes paprastai pirmiausia girdime „pražudyti“, tačiau, jei gerai įsiklausysime, suprasime, jog kur kas svarbesnis yra kitas žodis: „atrasti“.

Jėzus ragina mus „atrasti gyvenimą“. Tai, ko ieško visi žmonės visuose pasaulio kampuose, per visas dienas, kurias jiems tenka praleisti šioje žemėje: klestintį gyvenimą. Jis moko mus netekti, kad atrastume. Iš tiesų tai savaime suprantama meilės taisyklė: jei duodi – praturtėji, jei pasilaikai sau – nuskursti.

Toks yra meilės kryžius…

Adolfas Grušas