Vatican News
Graikų apeigų katalikų metropolitas Borys Gudziak Graikų apeigų katalikų metropolitas Borys Gudziak 

Ukrainos graikų apeigų katalikų gyvenimas draudimo metais

Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ paskelbė interviu su Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios metropolitu Borysu Gudziaku, kuris rūpinasi viena ukrainiečių išeivijos bendruomene ir vyskupija Jungtinėse Amerikos Valstijoje – Filadelfijoje.

Pokalbio centre – Vatikane išleistas fotografijų albumas apie Ukrainos graikų katalikų pogrindinį gyvenimą draudimo ir cenzūros metais, apie jų kankinius ir tikėjimo išpažinėjus. Fotoalbumas parengtas kartu su Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios istorijos institutu, kurio būstinė yra Lvove.

Pasak arkivyskupo Gudziako, graikų apeigų katalikų Bažnyčios uždraudimą 1948 metais Stalino potvarkiu reikia matyti platesniame kontekste. II-ojo pasaulinio karo metais Ukraina tapo dviejų totalitarizmų – nacistinio ir sovietinio – susidūrimo arena, tačiau ir anksčiau netrūko didelių ir kruvinų susirėmimų. Spėjama, kad nuo 1914 iki 1945 metų Ukrainos teritorijoje dėl smurto arba kitų aplinkybių prieš laiką mirė 15 milijonų žmonių.

Sovietinis režimas persekiojo visas religines bendruomenes. Jei 1917 metais Sovietų Sąjungoje buvo apie šimtas ortodoksų vyskupų, tai 1939 metais jų liko keturi. 1937–1939 metų valymuose buvo areštuota daugiau nei 160 000 ortodoksų, daugybė dvasininkų ir vienuolių, daugiau nei šimtas tūkstančių buvo nužudyta. Prieš tai buvo dirbtinai sukeltas badas (holodomoras), po to nacių organizuotos žydų žudynės. Fronto linija Ukrainą kirto du kartus ir paliko jūrą žuvusių, ne vien karių, bet ir vietinių gyventojų. Karui pasibaigus, Stalinas nesustojo: jo siekis buvo įtvirtinti savo režimą sau įprastomis teroro priemonėmis. Visuomenėje įsišaknijusi Ukrainos graikų katalikų Bažnyčia, stipri ypač krašto vakaruose, Stalino akyse buvo kliūtis visuomenės kontrolei ir manipuliavimui ja.

Dar prieš oficialią II-ojo pasaulinio karo pabaigą, 1945 balandžio 11-ąją, buvo suimti visi graikų katalikų vyskupai, išskyrus vieną, kuris areštuotas kiek vėliau. 1946 kovą surengtas pseudo susirinkimas, kurio nariai, prižiūrimi ginkluotų vyrų, balsavo už susijungimą su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, nuo kurios iki to laiko, išskyrus trumpą periodą, visada buvo nepriklausomi. Nesutikę ir pasipriešinę buvo išsiųsti į Sibirą su šeimomis, daug jų tapo kankiniais – 2001 metais popiežius Jonas Paulius II 25 iš jų kanonizavo. Viskas – bažnyčios, mokyklos, vienuolynai, leidyklos, karitatyviniai centrai – buvo atimta.  Prieškarinės ir karo metų nelaimės, mirtys, politinio, visuomeninio ir religinio gyvenimo lyderių praradimas taip traumavo visuomenę, jog ji nepajėgė protestuoti. Anot arkivyskupo Gudziako, jis įsitikinęs, jog šios negydytos traumos taip giliai paveikė žmonių mąstymą ir gyvenimą, kad yra jaučiamos iki šiol: pavyzdžiui, tai gilus nepasitikėjimas vienas kitu, baimė rodyti tikrus jausmus. 

Dėl teroro politikos pokario metais pogrindinės veiklos beveik nebuvo. Padėtis pradėjo keistis po Stalino mirties, kai totalitariniai gniaužtai šiek tiek atsileido, kai kurie išgyvenę kunigai ir vyskupai gavo leidimą sugrįžti iš Sibiro. Jie tarnavo ortodoksų struktūrose, tačiau taip pat sukūrė nedideles pogrindines bendruomenes, išlaikė apaštalinį tęstinumą. Spėjama, kad pogrindiniame gyvenime vienaip ar kitaip dalyvavo apie 30 000 tikinčiųjų – keli procentai, palyginus su graikų apeigų katalikų skaičiumi iki karo. Panašiai, 1989 metais buvo likęs tik dešimtadalis graikų apeigų katalikų dvasininkų, dauguma garbaus amžiaus. Tačiau tarp jų netrūko tvirtų ir užgrūdintų vyrų, kurie liko ištikimi ir, rodos, neįmanomomis aplinkybėmis. Jie, nesupainioję blogio su gėriu, išsaugoję vidinę laisvę, visada turėdami prieš akis Viešpatį ir juo pasitikėdami, kėlė pagarbą ir susižavėjimą, pasakojo arkivyskupas Gudziakas, asmeniškai pažinęs ne vieną pogrindžio figūrą. 

Pirmuosius penkerius metus po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo galima prilyginti religiniam sprogimui, sovietinio lėkštumo ir pilkumo išsekinti žmonės atsigręžė į Bažnyčią, į jos liturgiją, maldas, ieškojo transcendencijos. Tuo pat metu prasidėjo visos visuomenės virsmas pagal Vakarų pavyzdį. Tačiau atėjo ne vien naujos laisvės, bet ir godumas, vartotojiškumas, sekuliarizmas. 

Katakombose užgrūdintą tikėjimą iš pradžių keitė neofitų entuziazmas, o vėliau nusivylimas. Ne visais atvejais pamaldumas virto kasdieniame gyvenime praktikuojamomis krikščioniškomis dorybėmis. Ne visais atvejais suprasta, kad laisvė nėra tikslas, bet nauja pradžia. Kai kada bažnytinio gyvenimo atkūrimas apsiribojo bažnytinių pastatų atstatymu. Kai kas naiviai manė, kad, gyvenimui sugrįžus į normalias vėžes, Bažnyčios gyvenimas taps ar turi tapti toks, koks buvo prieš karą. Religinė krašto situacija nuolatos kito ir yra labai sudėtinga, jos negalima iššifruoti vienu raktu, komentavo ukrainiečių graikų apeigų katalikų metropolitas Borysas Gudziakas, pasak kurio, dalis pogrindinio dvasingumo nepelnytai pamiršta. Iš tiesų to laikotarpio įžvalgos ir nuostatos yra vertingos ir moderniame pasaulyje ar tokioje situacijoje, kaip pandemija ir karantinas, taip pat kovojant su dabartiniais blogiais, kaip kad labai plačiai paplitusia korupcija. (RK / Vatican News)

2020 liepos 16, 12:07