Popiežiai Jonas Paulius II ir Pranciškus apie atostogas
1987 m. visus nustebino žinia, kad popiežius išvyksta atostogauti. Iki tol joks popiežius poilsiui nebuvo išvykęs toliau nei iki vasaros rezidencijos Kastelgandolfe. Niekam iki tol nebuvo kilusi idėja pasiūlyti popiežiui praleisti kelias poilsio dienas kalnuose, kol to nesugalvojo Trevizo jaunimas. Trevizo vyskupijai priklausė Alpių pietrytinėje dalyje Lorenzago vietovėje esanti vila, kurioje ilsėdavosi seminaristai. Kvietimas Jonui Pauliui II buvo perduotas per vyskupą. Iš pradžių popiežius kiek abejojo, bet vėliau sutiko.
Nuo to prasidėjo ir popiežių atostogos, ir kartu ėmė dėliotis „mokymas apie atostogas“, kasmet Jono Pauliaus II pildomas, kurį tęsė ir jo įpėdiniai. Tai puslapiai, kurie pateko į Bažnyčios socialinį mokymą, performuodami ir pačių atostogų sąvoką.
1996 m. liepos 21 d., atostogaudamas toje pačioje Lorenzago vietovėje, „Viešpaties Angelo“ maldos proga Jonas Paulius II sakė, jog mums visiems, vis labiau spartėjančio kasdienio gyvenimo ritmo pagautiems, retsykiais reikia sustoti ir pailsėti, daugiau laiko skirti meditacijai ir maldai. Biblija sako, kad Viešpats laimina dieną, skirtą poilsiui, ir primena, kad žmogus turi skirti dalį savo laiko tam, kad patirtų laisvę nuo reikalų, kad grįžtų į save ir puoselėtų savo orumą, kurio pagrindas yra tai, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Poilsio ir atostogų metu žmogus kviečiamas įsisąmoninti, kad darbas – tai priemonė, o ne gyvenimo tikslas, kad žmogus turi galimybę įvertinti tylos grožį kaip erdvę, kur galima atrasti save ir atsiverti maldai.
Atostogos – tai ne tik turtingųjų privilegija, tai ir ne visiško atsipalaidavimo laikas, bet, kaip paaiškino popiežius Pranciškus 2017 m. rugpjūčio 6 d. kalbėdamas „Viešpaties Angelo“ maldos proga, – tai visiems svarbus metas, nes visiems reikia laiko atgauti kūno ir dvasios jėgas. Kalbėdamas apie tądien švęstą Kristaus atsimainymo šventę, popiežius sakė, kad mokinių kopimas į Taboro kalną mus ragina apmąstyti, kaip svarbu atitrūkti nuo pasaulio rūpesčių, veržtis aukštyn ir kontempliuoti Kristų. Esame raginami atidžiai klausytis Tėvo mylimo Sūnaus Kristaus, surasti laiko maldai, kuri leidžia džiugiai priimti Dievo žodį. Esame kviečiami iš naujo atrasti raminančią ir atkuriančią tylą, medituoti Evangeliją, kuri mus veda link grožio ir džiugesio kupino gyvenimo.
Stabtelėdami pailsėti nuo kasdienio ritmo, kuris sekina fiziškai ir dvasiškai, galime atgauti gilesnę gyvenimo ir veikimo prasmę, galime pažvelgti nauju žvilgsniu į savo ir kitų egzistenciją, atrasti kontempliatyvią dimensiją, atpažinti Dievo pėdsakus gamtoje ir ypač žmonėse, atgaivinti dėmesį šalia esantiems – visų pirma namiškiams. (DŽ / Avvenire)
