Kun. Mindaugas Kučinskas: dieną nuspalvinti malda

Malda yra toks tarytum savaime suprantamas, įprastas dalykas, kad dažnai net ir neskiriame daug dėmesio jos analizavimui. Tačiau galima pastebėti, kad jau dykumos tėvai maldą įvardijo kaip mūšį iki paskutinio atodūsio. Kodėl melstis ne visuomet yra paprasta ir lengva?

Žmonės kartais iš tiesų nežino, kaip melstis, ir jiems reikia tokių paprastų, konkrečių patarimų maldai. Jeigu pradėsi nuo dykumos tėvų patirties: „malda – didžiulė kova“, „labai sunku“, „iki paskutinio atodūsio“, tai jie [žmonės] sakys: „Jeigu jiems taip sunku, tai mums išvis neįmanoma“. Norisi akcentuoti ne kovą, bet paguodą maldoje. Ir pats Jėzus yra pasakęs: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu. Nes aš romus ir nuolankios širdies“. Atrodo, toks pakvietimas atsako į klausimą: „Kam eiti?“. „Nes aš jus atgaivinsiu“. Apreiškimo knygoje randame Jėzaus žodžius: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas išgirs mano balsą, atidarys duris, aš pas jį ateisiu ir vakarieniausiu su juo“.

Šiandienos žmogus daugiau kovoja ieškodamas laiko maldai. Mane dvasios tėvas yra išmokęs tokios maldelės: „Jėzau, tu myli mane, aš pasitikiu tavimi“. Jeigu tu melsies kiekvieną dieną, pavyzdžiui, ryte ir vakare sukalbėsi „Sveika, Marija“, tai tavo visa diena bus su malda. Bažnyčios šventųjų gyvenimuose mes tą randame, šv. Pilypas Neris labai praktikuodavo strėlines maldeles ir man asmeniškai jos patinka. Tuomet mes galime visą dieną nuspalvinti tokiomis maldelėmis. Vienas kunigas pasakojo, kad susitikęs su kitu žmogumi meldžiasi be žodžių. Sako, aš truputį nurimstu ir leidžiu, kad pro mūsų pokalbį praeitų Marija. Ir praeidama ji palieka švelnumą, ramybę, Jėzaus kvapą.

Kokia turėtų būti maldos siekiamybė? Kaip žinoti, ar meldžiuosi teisingai?

Maldos siekiamybė, ko gero, būtų tokia, kas ir Jėzui buvo svarbu, – „aš ir Tėvas esame viena“. Mūsų maldos siekiamybė – vienybė su Dievu. Ir ką bedarytume, mes esame kartu. Tada mes  ne tik esame kartu, bet paskui gali pildytis ir Jėzaus pasakyti žodžiai: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir už juos didesnius“. Jeigu mes esame viena, tai jau kartu galime daryti tokius darbus. Jėzus yra pasakęs: „Nuo manęs atsiskyrę negalite nieko nuveikti“. Mes perkeičiame dar kitaip, teigiamai: „Su manimi susivieniję, jūs galite viską nuveikti“. Kai didžioji maldos mokytoja Teresė Avilietė pasiekė tokią vienybę su Jėzumi, tada Jėzus pasakė: „Tu rūpinkis mano reikalais, aš rūpinsiuosi tavo reikalais“. Arba Arso klebonas yra gražiai pasakęs: „Siekiamybė, kad mūsų širdies dažnis atitiktų Dievo, Jėzaus dažnį. Kai aš nebegalėsiu kartoti: „Jėzau, myliu tave“, tegul mano širdies dūžiai tą sako“.

Teisinga malda – tai atverta širdis. Aš liūdžiu? Jėzau, man liūdna. Aš džiaugiuosi? Jėzau, ačiū Tau. Aš sunerimęs? Jėzau, negaliu susikaupti, esu išsiblaškęs. Mums atrodytų, kad nei pasimeldžiau, nei ramybės gavau. Bet tai buvo malda. Jeigu jau ateiname iki maldos, ji jau Viešpaties priimta. Būna, kad tikrai žmonės analizuoja, sako, kalbėjau rožinį, išsiblaškiau melsdamasis. Bet tu jau skyrei laiką, jau turėjai intenciją, troškimą melstis. Šv. Teresėlė yra pasakiusi: „Troškimas melstis – jau malda“. Skyrei laiką, nesijaudink, daryk darbus ir matysi, kad gavai malonę ir veiki vienybėje su Jėzumi.

Vis dėlto neretai galima išgirsti ir tokį pasvarstymą: jeigu viskas Dievo rankose, tai koks tikslas melstis?

Jeigu galvotume, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, tai priklauso bent padėkoti. Bet, ko gero, yra daug tokių momentų, kai mes galėjome prašyti, išprašyti: „Duok, Dieve, dvasios, duok ramybės, duok kantrybės“. Jis pats labai aiškiai pasakė: „Prašykite ir gausite“.

Kitas dalykas: pažiūrėkim, šeimoje tėtis, mama augina vaikučius ir yra pasirengę juos nuostabiai užauginti, išleisti į studijas... Bet tas santykis nėra kaip šeimininko, kuris surikiuoja visą gyvenimą. Be viso šito yra daug gražių dalykų: pokalbiai, bendrystė, padėka, atsiprašymas, prisiglaudimas, meilės gavimas. Taip pat yra ir mums toje kelionėje. Nėra taip, kad Dievas tik sėkmingai nutiesia mūsų kelią, jis suteikia mums ir galimybę gauti meilės, pažinti veidą ir širdį to, kurio rankose esame.

Metus praleidote Prancūzijoje, Notre Dame de Vie institute, kurio įkūrėjas tėvas Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus. Kokia ten įgyta patirtimi galėtumėte pasidalinti? Ko išmokote ir ką pritaikėte maldos gyvenime?

Teko institute turėti šabo metus, galima sakyti, dvasinės formacijos metus ir prisiliesti prie to, kas brangu karmelitams. Pirmiausia, kas mane sužavėjo ten nuvykus, tai besimeldžiantys žmonės ir kunigai (juokiasi). Tikrai nuoširdžiai besimeldžiantys, tai gražus pavyzdys.

Ten gavau laisvės maldoje dovaną. Metodai – gerai, kažkuriuo metu jų reikėjo ir jie padėjo. Tačiau ten buvo duota laisvė maldoje naudoti viską, kas padeda susitikti su Dievu. Tokia laisvė davė galimybę atsipalaiduoti ir ne viską maldoje daryti pačiam. Žinoma, labai svarbu paskaityti, susikaupti, rasti vietą, bet svarbu ir leisti veikti Dievui. Šv. Teresė pateikia labai nuostabų pavyzdį – leido Dievui veikti tiek, kad ji miegodavo, o Dievas veikdavo. Nereikia piktnaudžiauti, bet Dievas savo vaikui ir miegančiam į kišenę įdeda saldainių. Ir savo malonę gali įdėti.

Taip pat mokiausi neišsigąsti sunkumų. Karmelitų šventieji, kurie patyrė sunkumų, nuskaistinimą įvardija kaip teigiamą dalyką, per tai Dievas nuvalo mus ir mes keičiamės.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)