Kun. Juozas Fakėjavas: „Pasidalytas džiaugsmas – dvigubai didesnis“

Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje būdingas santūrumas, tai – kultūros atributas, tradicija, ar viso labo stereotipas?

Visko po truputį. Senoliai, buvę tremty, sako, kad lietuvių pagrindinė savybė ir vertybė yra drovumas: būtent nešokimas į akis ir mokėjimas suderinti tikėjimą ir savo kančią padėjo iškęsti tremtį. Drovumas netgi labai tautinė savimonė.

Pasitaiko per didelio drovumo, kai įėję į bažnyčią žmonės susitraukia, bet taip dažniau būdavo anksčiau. Žmonės po Nepriklausomybės Lietuvoje atsileidžia – pasisveikina, nusišypso, ta problema nyksta.

Stereotipų irgi esama. Teko skaityti, kad kadaise atvykę vienuoliai iš Prancūzijos, norėdami įkurti Lietuvoje vienuolyną, nusprendė aplankyti įvairių regionų parapijų bažnyčias būtent Velykų sekmadienį. Aplankė ir sako: tikrai atrodo, kad Lietuvos katalikai antrąkart Kristų nužudė - nėra linksmumo. Bet šito mažėja, jau keletą pastarųjų metų matau, kad tai keičiasi. Netgi dalyvaujant artimų žmonių laidotuvėse galima pajuokauti, aišku, labai subtiliai. Žmonės sako: „Žinokite, nuėmėte įtampą ir skausmą“. Manau, stereotipai, kultūriniai dalykai, tradicija ir savimonė keičiasi, bet neišsitrina.

Ar Dievas turi humoro jausmą?

O, žinoma! Jau vien jo sukurtas pasaulis koks įdomus, kiek linksmų dalykų per gamtą gali pajusti! Jėzus taip pat, kiek teko skaityti egzegetinę literatūrą, ironiškai juokauja, tik jo mentalitetas hebrajiškas. Pavyzdžiui: „Sugriaukite šventyklą, aš per tris dienas ją atstatysiu“. Žydai sako: „Tu ką, juokauji? Ar tyčiojiesi iš mūsų?“ Arba kai statėsi žmonija Babelio bokštą, Dievas žiūrėjo ir juokėsi: nepastatysite ir nesuvienysite tautų, kaip tik  susimaišysite – ir susipyko bestatydami.

Tikrai Dievas turi humoro jausmą ir kartais mus įmeta į labai juokingas situacijas, kokių net nesitikime arba kokiomis nepatikėtum. Jeigu jis neturėtų humoro jausmo, žmonės neatrastų jo per tikėjimą, nebūtų gyvenime laimingi. Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl, jeigu žmogus šypsosi, juokiasi, turi humoro jausmą, nebijo iš savęs pasijuokti, tai, vadinasi, ir Dievas šypsosi, juokiasi. Gal net kvatojasi iš mūsų situacijų, iš mūsų susireikšminimo.

Viena psichologė posakį „žmogus planuoja, o Dievas šypsosi“ perfrazavo dabartinei pandemijos situacijai: „žmogus planuoja, o Dievas reaguoja“. Jis kartais mus pristabdo. Jeigu žiūrėtume į viską  krikščioniškame kontekste, paklausytume Bažnyčios mokymo arba šv. Rašto komentaro, dabartiniam laikui pasitelkta daug dvasinio džiaugsmo ir krikščioniško humoro. Tai labai gerai.

Ar humoras suderinamas su meilės artimui priesaku? Kaip išlaviruoti, kad pajuokavimas netaptų įskaudinimu?

Aš manau, kad pajuokavimas savotiškai būtinas, tik, jeigu neduota žmogui humoro jausmo, tai nereikia savęs laužti juokauti, nes būna ir nevykusių pajuokavimų. Jeigu turi Dievo dovaną, tai labai gerai, aš tai atradau studijų metais, paskui žmonės pastebėjo ir pasakė. Pats savęs nevertinu, nesikeliu, bet nieko gėdingo pasisakyti, kad turi humoro jausmą. Labai patiko vieno bičiulio kunigo mintis, kad mūsų Bažnyčioje mažai savivertės. Kai neturi savivertės, neturi tikėjimo džiaugsmo. O jeigu neturi džiaugsmo, tai kaip parodysi, kad tavo gyvenimo būdas (ne tikėjimas, nes pasakai tikėjimas – tai žmogus užsiblokuoja, atsiranda stereotipas) tau teikia džiaugsmą?

Šv. Rašte net pasakyta – Viešpats myli linksmą davėją. Vienas jėzuitas sakė: linksmą tikėjimo ir gyvenimo džiaugsmo pardavėją. Jeigu tikintysis praktikuoja tikėjimą, jis turi pagalvoti apie džiaugsmą. Bet jeigu žmogus nuolat rimtas, visur tik ribos, tik griežtumas, tik raidė, tai jau ne tie laikai – vienas dalykas, o kitas dalykas – tikrai Kristus neleido įrėminti žmonių ir įsirėminti patiems. Yra labai geras vieno egzegeto komentaras. Sako, išsirinkęs pirmus apaštalus, Jėzus ne į rekolekcijas, ne plaktis, ne nutaisius griežtus veidus vaikščioti juos vedėsi, o į vestuves. Liaudiškai tariant – į balių, pasilinksminti. Ten įvyko ir pirmasis Jėzaus stebuklas – vandens pavertimas vynu. Vynas Biblijoje yra džiaugsmo ženklas. Jiems pritrūko džiaugsmo, ne alkoholio, o džiaugsmo. Tai man iš galvos neiškrenta gerąja prasme, kad Jėzus parodė: jeigu seksi mane – būsi laimingas, džiaugsies gyvenimu ir daugiau jo turėsi.

O kaip išlaviruoti? Kartais nėra lengva. Ir pats esu nudegęs savo gyvenimo kelyje, bet pasimokęs. Pastebiu, kad jau dabar su metais, su patirtimi greitai įvertinu situaciją ir bandau įžvelgti juokingus dalykus, ypač kai jaučiu, kad kyla įtampa ir, jeigu truputį švelniai pajuokauji, įtampa iškart nukrenta, humoras suveikia kaip žaibolaidis. Tik reikia pažinti aplinką, žmogų arba žmones.

Koks humoro vaidmuo evangelizacijoje? Tai padedanti ar koją kišanti priemonė?

Jeigu žmogui duota – tai yra vienas iš įrankių skelbti, kodėl gi ne? Humoras turėtų padėti, ypač kai reikia prieiti prie nežinomų žmonių, kunigui atėjus į naują parapiją, bendruomenę. Tai labai padeda ir sužadėtinių kursuose. Tenka primenant sakramentus jiems papasakoti linksmų istorijų iš savo pastoracijos, sielovados, tai juos labai užkabina. Apie ligonių sakramentą dažnai pasakoju šią istoriją, nes jis dažnai mūsų nemėgstamas, o iš tikro tai vilties, kančios įprasminimo ir palydėjimo sakramentas. Pradėjus kunigystę, dar Marijampolėje mane pakviečia pas sergančią močiutę. Nuvykus, prieš įleisdami į ligonės kambarį, sako: „Jūs pasilenkit jai prie ausies ir truputį garsiau, pusbalsiu kalbėkit – nelabai girdi“. Nuėjau, išpažinčiai ruošiamės, jau prie ausies pasilenkiau, jau kad spiegiu, jau kad šaukiu... Baigiau sakinį, o ji atsisuka į mane ramiu veidu ir sako: „Ko jūs rėkiat? Aš puikiai girdžiu“. Per visas apeigas su ta močiute lūpų vos nenusikramčiau.

Manau, svarbu pateikti savo patirtį ir svarbu nepradėti nuo aukštų dalykų. Pradėti nuo to, ką turi geriausio. Ir aš, kai tinkamoje situacijoje pajuokauju ar nusišypsau, viskas visai kitaip. Sako: „O, pasirodo, kunigas – normalus žmogus“.

Kaip išmokti iš tikrųjų džiaugtis ir nebijoti pasijuokti? Arba, kitaip tariant, kaip paversti džiaugsmą tikru, o ne pritemptu dalyku?

Krikščionis turi džiaugtis savo gyvenimu, džiaugtis tuo, kuo gyvena, ką daro ir kuo tiki. Jeigu jis nesidžiaugia, tai jokia bendruomenė, jokios atrakcijos nesukels jam džiaugsmo. Net jei tau artimi žmonės vaikščios ant blakstienų, vis tiek tai tavęs nepradžiugins, jeigu pats to nenorėsi. Aišku, aš nekalbu apie didelius skausmus, išgyvenimus, artimųjų netektis.

Kaip neveidmainiauti? Krikščionis turi jausti nesufalsifikuotą džiaugsmą ir iš širdies juoktis. Bažnyčioje Mišių metu linkime ramybės. Net jeigu šalia sėdi atstumiantis žmogus, krikščionis turi peržengti save. Linkėk nuoširdžiai, o su savo vidumi tvarkykis. Tai taip yra ir su juoku.

Be to, dažnai žmonės nemoka džiaugtis vieni kitų pasiekimais. Tenka mokyti, tai irgi Šv. Rašto išmintis – pasidalyta kančia dvigubai mažesnė, pasidalytas džiaugsmas dvigubai didesnis. Sakyčiau, lietuviams reikėtų įsirašyti šitą posakį, ypač jo antrąją dalį, tarp penkių ar dešimties pravarčiausių.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)