Šv. Rozalija, nuo epidemijų gelbstinti šventoji

Šv. Rozalija šimtmečius buvo nežinoma, tik praėjus penkiems šimtams metų po mirties pagarsėjo stebuklais. Rozalija Sinibaldi gyveno XII amžiuje Italijos Sicilijos saloje, užaugo Palerme.  Kaip atsiskyrėlė gyveno grotoje, kur paliko užrašytus žodžius: „Aš, Ro­za­li­ja Sinibal­di, iš mei­lės Jė­zui Kris­tui, sa­vo Vieš­pa­čiui, nu­sprendžiau ap­si­gy­ven­ti šio­je gro­to­je“. Ten pasiliko iki mirties 1166 m.

Po penkių šimtmečių, 1625 m., Palermą siaubė baisi maro epidemija. Vienas medžiotojas sakė matęs regėjimą, kuriame pasirodė mergaitė, raginusi jį nueiti į grotą ant kalno šalia Palermo ir surinkti jos kaulus. Vyras, radęs Rozalijos palaikus ir įrašą ant sienos, padarė tai, ko buvo prašiusi jam pasirodžiusi šventoji: nešinas jos relikvijomis, triskart apėjo Palermo miestą. Neilgai trukus maras išnyko. Rozalija buvo paskelbta šventąja, o miestas paskelbė ją savo globėja, meiliai pavadindamas ją mažybiniu žodžiu La Santuzza (mažąja šventąja).

Toje vietoje, kur buvo rastos jos relikvijos, iškilo šventovė, šv. Rozalijai skiriamos maldos prašant užtarimo. Pagalbos sunkiomis akimirkomis į ją kreipiamasi šiais žodžiais: „Sveika, gražioji Rozalija, sveika dangaus numylėtoji, padėk mums išsivaduoti iš maro, nes esi gera. Išmelsk mums šią malonę. Kai tavo relikvijos pasiekė Palermą, iš jo greitai dingo maras, ligoniai pasveiko, buvo skelbiama apie tavo stebuklingus darbus kovojant su bet kokia liga. Galingasis Dievas teišklauso mūsų maldas, tenutolina nuo mūsų marus ir prakeiksmą. Dieve, mūsų Tėve, pažvelk gailestingai į savo žmones, kurie tavęs šaukiasi, ir suteik, per šv. Rozalijos užtarimą, kuri atsisakydama žemiškų malonumų pasirinko kontempliacijos džiaugsmą, išlaisvinimą nuo grėsmių žemėje, o atėjus laikui priimk mus į dangaus karalystę.“ (DŽ / Aleteia)