Sesuo Jolanta Mariola Falat, CSSE Sesuo Jolanta Mariola Falat, CSSE  Istorijos

Ses. Jolanta CSSE: „Man Dievas padovanojo antrą tėvynę“

„Su džiaugsmu nešame Dievo meilę kiekvienam žmogui, kuriam reikalinga pagalba“, – rašoma Šv. Elzbietos seserų, Lietuvoje besidarbuojančių nuo 1924 m., kongregaciją pristatančiame lankstinuke. Šiuo metu Lietuvoje gyvena dešimt seserų elzbietiečių: keturios Kaune, trys Vilniuje ir trys Alytuje. Šįkart kalbamės su Alytaus vienuolinių namų vyresniąja sese Jolanta Mariola Falat CSSE, kuri visai neseniai atšventė 25 metų tarnystės Lietuvoje jubiliejų.

Alytuje seserys elzbietietės yra įsikūrę ilgame, siaurame ir aukštame raudonų plytų pastate. Pasirodo, kad šiame pastate prieš nepilną šimtmetį buvo taisomi garvežiai. Sesuo Jolanta pasakoja, kad, nors veiklą Alytuje seserys elzbietietės pradėjo 2005-ųjų metų rugpjūčio 24-ąją, tačiau šiame name apsigyveno ne iškart. Pastatą reikėjo remontuoti, atvesti vandentiekį ir kanalizaciją. Vis dėlto  išsprendus visus nesklandumus, po trejų metų tarnystės Alytuje seserys čia apsigyveno. Anot sesės Jolantos, dar kurį laiką čia smalsumo vedini užsukdavo praeiviai, negalėdami patikėti, kad seserys šiame pastate iš tiesų gyvena – juk anksčiau čia buvo „šabakštynas ir griuvėsiai“.

Kalbėdama apie savo atvykimą į Lietuvą, sesuo Jolanta sako, kad ji niekada nelaikė savęs tokiu žmogumi, kuris galėtų išvažiuoti gyventi į užsienį: „Aš myliu savo tėvynę, savo darbą, man viskas tinka! O Dievas juokiasi iš mūsų planų – atsirado poreikis vykti į Lietuvą“. Vroclave gyvenusi sesuo Jolanta atsiliepė į kvietimą tęsti savo vienuolinę tarnystę kaimyninėje šalyje ir 1995 vasario 16-osios išvakarėse atvyko į Lietuvą. Ji pasakoja, kad pirmas įspūdis buvo liūdnokas.

Nors savo gimtojoje šalyje buvo baigusi humanistinius mokslus ir turėjo tvirtą kalbinį pagrindą, ji pasakoja, kad kalba vis dėlto buvo vienas iš didžiausių iššūkių. „Dievas yra neįmanomų dalykų Viešpats! Viena sesė buvo atvažiavusi į Lietuvą dvejais metais anksčiau. Todėl, kai jau žinojau, kad man reikia važiuoti į Lietuvą, aš jai sakiau – sukalbėk man „Tėve mūsų“, noriu pasiklausyti, nes aš mokiausi rusų, lotynų ir vokiečių kalbos. Aišku, savo [lenkų kalbą] moku. Ir ji sukalbėjo „Tėve mūsų“ lietuviškai. Sakiau – kaip čia galima išmokti? Tokia kalba sunki, su niekuo nesiasocijuoja! Su niekuo!“, – sakė sesuo Jolanta.

Visai neseniai atšventusi dvidešimt penkerių metų tarnystės Lietuvoje jubiliejų, sesuo pasakoja, kad, būdama didelė savo šalies patriotė, negalėjusi giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Todėl dar ilgą laiką giedodama Lietuvos himną ji šią eilutę pakeisdavusi į „Lietuva, Tėvyne jūsų“. Tai pastebėję kongregacijos seserys, padovanojo ses. Jolantai savo kurtą pasą, kuriame buvo įrašyta Lietuvos pilietybė su prierašu, kad paso savininkei leidžiama giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“.„Dvidešimt penkeri metai praėjo, man Dievas padovanojo antrą tėvynę. Aš tikrai jam be galo dėkinga, čia buvo toks mano tikėjimo išmėginimas ir galimybė iš naujo atrasti Dievą. Ir dovanoti jį kitiems. Grupelėje sakau: „Jūs stabdykit mane, nes aš galiu kalbėti apie Dievą visą parą“. Patinka man dalytis, kokią vietą mano gyvenime užima Dievas. Aišku, užima pirmą ir viskas yra dėl Jo. Tikrai jaučiu, [kad Lietuva] mano antra tėvynė, kurią myliu, už kurią meldžiuosi kasdien ir kuri padovanojo daug nuostabių žmonių“, – sakė sesuo.

Ji pasakoja atvykusi į Lietuvą su troškimu pasakyti žmonėms, kodėl yra svarbu tikėti į Dievą. „Jeigu jaunimui pasakai, kad vienuolė yra laiminga ir jaučiasi gyvenanti pilnavertį gyvenimą, tai jaunuoliai apstulbsta ir sako: „Jūs taip turite kalbėti“. Bet tai netiesa“, – šypsosi sesuo. Anot jos, kartais jaunimui būna sunku suprasti, kas yra Dievo kvietimas, kadangi jie patys galbūt jo dar nėra pajutę. Sesuo pasakoja, kad ir ji pati jaunystėje atmesdavo norą būti vienuole: „Sakydavau, kad esu neverta. Aišku, čia buvo tokia savigyna: „Aš neverta būti vienuole, nesu šventa“.

Paklausta, kada pajuto norą tapti vienuole, ji sakė susižavėjusi vienuoliniu gyvenimu dar vaikystėje, nors tuomet dar net neįsivaizdavo, ką tai reiškia. Vienuolė ją mokykloje mokė tikybos, vienuolės taip pat dirbo ir vietinėje ligoninėje – jos žavėjo savo gerumu ir linksmumu. Tiesa, šis noras mokantis vidurinėje mokykloje nebebuvo toks stiprus. Tačiau sesuo sako, kad Jėzaus kvietimą jautusi visą laiką. Kiek vėliau, jau pati dirbdama mokytoja, ji buvo pakviesta dalyvauti vienuolinių įžadų šventėje. Ji pasakoja, kad tąsyk ir supratusi, kad vieną dieną ir ji pati duos įžadus. Sesuo Jolanta sako nuo jaunystės žinojusi, kad turi kažką daryti, kad sukurti šeimą, turėti vyrą, vaikų ir gyventi ramų gyvenimą jai neužtenka. Tuo tarpu vienuolių gyvenimas nėra pastovus ir ramus, vien gyvenamąją vietą jai pačiai teko tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje keisti ne kartą.

Šiuo metu sesuo Jolanta dirba pradinių klasių tikybos mokytoja ir Alytaus šv. Kazimiero parapijoje rengia vaikus Pirmai komunijai. Ji sako labai mėgstanti savo darbą, mylinti vaikus ir besistengianti, kad pamokose jiems nebūtų kada nuobodžiauti: „Visada meldžiuosi už tuos vaikus, ir sakau – Tu papildyk tai, ko aš nesugebu“. Be to, sesuo džiaugiasi parapijoje organizuojama evangelizacine veikla, ypač ALFA kursu. Ji pasakoja, kad susirinkusieji dalijasi savo tikėjimo kelio liudijimais ir tai labai praturtina. Kadangi pasibaigus šia kursui grupelė nenorėjo skirstytis, tai rado būdą, kaip susitikimus pratęsti. Dabar jie renkasi į grupę „Kodėl vadinamės katalikais?“, kurioje kartu gilinasi į Katalikų Bažnyčios katekizmą.

Šv. Elzbietos kongregacijos Alytaus namų vyresnioji sako, kad pandemijos metu sesės nusprendė skirti po papildomą valandą maldai už tuos, kurie kenčia nuo klastingo viruso. Ji pasakojo mananti, kad dalis žmonių šiuo sunkmečiu išgyveno krizę, tačiau tie, kurie norėjo, iš šios situacijos taip pat turėjo ir ko pasimokyti: „Aš manau, kad daug žmonių tikrai pasimokė, kad mes nesame savo gyvenimo ir pasaulio viešpačiai, nes atėjo toks mažas padariukas kaip koronavirusas ir viską sugadino. Bet manau, kad žmonės, tie, kurie norėjo, turėjo galimybę atrasti gilesnį ryšį su Dievu, nes kurgi kreiptis? Dievas pamokė žiūrėti to, kas yra svarbu“. Ji pasidalijo pavyzdžiu, pasakodama apie Italijoje būtent šiuo sunkiu laikotarpiu atsivertusį gydytoją ir sakė mananti, kad tokių atvejų buvo ne vienas. Vis dėlto sesuo sakė nerimaujanti dėl ekonominės krizės. Tokiu atveju atsirastų daugiau stokojančių, todėl baisu, kad tie, kurie prarado darbą, neprarastų vilties.

„Dabar kaip džiugu, kad yra žmonių bažnyčioje! Ir mes jau jų pasiilgom, ir jie mūsų. Manau, kad iš naujo atrandame džiaugsmą būti kartu. Tai didžiulė pamoka, kurią Dievas paruošė“, – sako sesuo.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews).

2020 gegužės 17, 16:01