Pandemijos kaina Palestinoje: dar didesnė bedarbystė, bet viltis nemiršta
Izoliuotame Betliejuje – Artimo meilės seserų globojami vaikai
Betliejuje, kaip ir visame pasaulyje, dėl koronaviruso pandemijos krizės žmonės netenka darbo, auga skurdas. Tačiau čia yra ir oazė, kur durys atvertos dieną ir naktį kiekvienam vaikui, kuris ieško prieglobsčio, – tai Šv. Šeimos darželis, įkurtas Šv. Vincento Pauliečio Artimo meilės seserų. Šis centras jau daugiau nei šimtą metų rūpinasi apleistais, socialinius sunkumus patiriančiais vaikais. „Jie atėjo į pasaulį nelaukti, nemylimi, tačiau čia, kur prieš du tūkstančius metų gimė Jėzus, rado šilumą ir švelnumą, kurių jiems trūko“, – sako S. Maria Mastinu, iš Sardinijos kilusi vienuolė, jau aštuoniolika metų dirbanti darželyje, prieš tai trisdešimt metų praleidusi Konge kaip slaugė. Ji ir kitos trys seserys – dvi libanietės ir čekė – rūpinasi 48 vaikais, kurie gyvena šiame centre. Mokyklėlė šiuo metu uždaryta dėl koronaviruso ir kiti 65 ją lankę vaikai liko namuose.
Seserys šį centrą išlaiko pačios, be išorinės pagalbos, pasitikėdamos Apvaizda ir prižiūrėdamos svečių namus, kurie vadinamaisiais normaliais laikais duodavo pajamų.
S. Maria pasakoja apie visišką skurdą, su kuriuo susidūrė Betliejus, nes miestas yra priklausomas nuo turizmo. Uždarius viešbučius, universitetą, mokyklas, kitas struktūras, gyventojai neteko darbo. Betliejus, esantis taip arti Jeruzalės ir taip toli, nes atskirtas sienos, kontrolės punktų, yra dar labiau izoliuotas. Visų pirma ekonomine prasme, nes dėl saugumo į miestą niekas negali nei patekti, nei išvykti, turizmo sektoriaus veikla sustabdyta. Nuolatinis nerimas dėl ateities kelia agresiją, nesutarimus šeimose.
S. Maria pažymi, kad esama ir pozityvių tendencijų, – yra daugybė solidarumo, dalijimosi iniciatyvų tarp šeimų, Lotynų ir Ortodoksų Bažnyčių.
Aštuoniasdešimtmetė vienuolė džiaugiasi augintinių piešiniais, kurie, laimei, spalvoti – tai rodo, kad vaikai nejaučia didelio nerimo, kad jų nepersmelkia šio periodo sunkumai. Žinoma, vaikai supranta pokyčius, nes į mokyklą nebeateina vaikai iš išorės, jie stebisi, kad nemato draugų. „Vaikai jaučia, kad kažkas kitaip. Tačiau stengiamės gyventi kiek įmanoma normalesnį gyvenimą, Dievo padedami“, – sako s. Maria. Darželyje gyvena apleisti vaikai, palikti mamų. Šiose teritorijose besilaukianti neištekėjusi mergina rizikuoja būti nužudyta. Daugelis merginų slapčia kreipiasi į centrą, skirtą padėti sudėtingoje situacijoje atsidūrusioms moterims. Čia teikiama psichologinė pagalba, gydytojų priežiūra Maltos Ordino prižiūrimoje ligoninėje. Centre taip pat gyvena vaikai, patiriantys sudėtingas socialines situacijas, juos seserims globoti perduoda policija ar socialiniai darbuotojai. Darželio durys vaikams visada atvertos, ir dieną, ir naktį, priimami visi, kuriems reikia prieglobsčio. S. Maria tikisi, kad kritinė pandemijos sukelta situacija pradės taisytis, ateis viltingas laikas, nes daug šeimų gyvena sudėtingomis sąlygomis.
Gazos katalikų parapijos klebonas: aktyvi maža bendruomenė
Gazos ruože esančios Šv. Šeimos parapijos klebonas kun. Gabriel Romanelli pasakoja, kad žmonės tam tikra prasme yra įpratę gyventi uždarai – dabar jie taip priversti gyventi dėl koronaviruso, prieš tai 13 metų kentėjo karo stovį ir embargą. Regione trūksta maisto, vandens, elektros, baiminamasi sanitarinės krizės ir bedarbystės.
Katalikų bendruomenė, kurią sudaro 129 žmonės, – šeimos, du kunigai ir dešimt vienuolių – tapo ir ortodoksų bei protestantų traukos vieta, nes Rytų krikščionys išgyvena „širdžių ekumenizmą“. Kunigas Gabriel Romanelli, Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos misionierius, vadovauja šiai bendruomenei nuo spalio. Italų kilmės argentinietis dvasininkas, Artimuosiuose Rytuose praleidęs pusę savo gyvenimo, – dvidešimt penkerius metus – pasakoja, kad 360 kvadratinių kilometrų teritorijoje gyvena du milijonai ir du šimtai tūkstančių žmonių. Nepaisant labai didelio gyventojų tankumo, visoje Palestinos teritorijoje oficialiai užregistruoti 500 koronavirusu užsikrėtę asmenys ir tik keli mirusieji. Žmonės žino apie pavojų, bet jie įpratę gyventi uždarai dėl karo, embargo ir Izraelio primesto judėjimo draudimo prieš trylika metų.
„Hamas“ organizacija, nuo 2007 m. kontroliuojanti Gazos ruožą, iš karto ėmėsi prevencinių priemonių, kad apribotų pandemijos plitimą, tačiau kritinė sveikatos sistemos padėtis kelia nerimą, – COVID-19 pandemijos pradžioje buvo tik 46 vietos intensyvios terapijos skyriuose 2 milijonams žmonių. Dar laukiama Rytų Bažnyčių kongregacijos siuntos su diagnostine įranga. „Dėkui Dievui, Gazoje mažai koronaviruso atvejų“, – sako kun. Gabriel Romanelli. Tačiau Gazos ruožo gyventojai labai vargsta, patys negali išsilaikyti, jiems reikalinga tarptautinė pagalba.
Mokyklos uždarytos. Tos kelios pramonės įmonės, kurios veikė, veiklą sustabdė, tūkstančiai žmonių liko be darbo. Baiminamasi, kad, jei pandemija nesibaigs artimiausiu metu, situacija blogės – jau prieš pandemiją Gazoje vyravo kritinė situacija: maisto, vandens trūkumas, prastas, nenuolatinis elektros tiekimas, dabar prisideda didėjanti bedarbystė, šeimoms reikalinga parama.
Parapija irgi sustabdė daug veiklų, tačiau dvasininkai lanko šios mažos bendruomenės šeimas, rengia nuotolinius susitikimus internetu su jaunimu. Gegužės mėnesį, skirtą Švč. M. Marijai, laikantis saugumo taisyklių, iš vienų namų į kitus piligrimystę pradėjo Luchno Dievo Motinos paveikslas. Tai iš Argentinos atkeliavęs maldingumas, Luchano Dievo Motina yra Įsikūnijusio Dievo Žodžio kongregacijos globėja. Popiežius Pranciškus neseniai kalbėjo apie dvasinę ir virtualią piligrimystę pagerbiant Luchano Dievo Motiną, tad Gazos krikščionys jaučia ypatingą dvasinį artumą su popiežiumi. (DŽ / Vatican News)
