Šv. Augustinas ir Pavija
Šv. Augustinas, kurio dvasinis ir teologinis palikimas įtakojo ir iki šiol įtakoja krikščionių kartas, krikštą gavo 387 metų Didžiojo šeštadienio naktį. Žinoma, kad krikšto apeigos įvyko greta šv. Teklės bazilikos Milane buvusioje aštuoniakampėje krikštykloje – baptisteriume, kurios sienas galima ir šiandien apžiūrėti greta Milano katedros esančiuose požemiuose. Krikštą Augustinas gavo iš kito iškilaus vyskupo šv. Ambraziejaus.
Iš Afrikos į Milaną ir atgal
Apvaizda lėmė, kad Augustinas į Italiją iš Afrikos keliavo tiek savo gyvenime, tiek po mirties, relikvijų pavidalu. Jis gimė 354 metais berberų – tėvo pagonio ir motinos krikščionės – šeimoje dabartinio Alžyro teritorijoje, nedidelėje romėnų gyvenvietėje Thagaste, kurios vietoje šiandien yra Suk Ahraso miestas. Matydamas sūnaus gabumus, tėvas nusprendė taupyti pinigus jo mokslams. Tokiu būdu jis atsidūrė svarbiame Kartaginos mieste. Čia priėmė manichėjų pasaulėžiūrą ir sutiko moterį, su kuria gyveno keliolika metų bei sulaukė sūnaus. Tačiau gilus intelektualinis ir dvasinis nerimas jo neapleido. Augustinas paliko Afriką ir atvyko į Romą, bet čia gerai nesijautė. Tyrinėjo įvairias filosofijas, tačiau nei viena neišsprendė jo klausimų. Netrukus Augustinas išvyko į kitą didelį imperijos miestą – šiandieninį Milaną. Tuo metu jam buvo 29 metai. Būtent čia motinos Monikos pasėta krikščioniško tikėjimo sėkla, pagaliau sudygo, užaugo ir subrendo. 386 metų rudenį, būdamas 32 metų amžiaus, Augustinas išgyveno vidinį atsivertimą, o kitų metų balandį pasikrikštijo.
388 metais jis sugrįžo į Afriką, į savo gimtąsias vietas, 391 metais buvo įtikintas priimti kunigystės šventimus, o 395 metais išrinktas Hipo ar Hipono miesto vyskupu. Šiandien tai Anabos uostamiestis Alžyre. Šiame mieste jis gyveno, mokė ir rašė iki pat savo mirties 430 metais.
Iš Afrikos į Sardiniją
Augustinas buvo palaidotas tame pat mieste, šv. Stepono bazilikoje, dalyvaujant dideliam skaičiui vyskupų, kunigų, miniai tikinčiųjų. Tad kaip jo kūnas atsidūrė Pavijoje, šiaurės Italijoje. Tai tris amžius apimanti istorija.
Yra žinoma, kad iš Hipono šv. Augustino relikvijos buvo atgabentos į Sardiniją ir čia liko kuriam laikui. Bažnyčios istorikai yra iškėlę dvi pagrindines hipotezes. Viena, kad jo kūnas į Sardiniją buvo atgabentas vandalų karaliaus Trasamundo valdymo metais, 504 arba 507 metais. Šis karalius, kurio karalystė apėmė šiaurės Afrikos teritorijas, rėmė arijonizmo doktriną, kuri buvo pripažinta eretiška. Karalius nenorėjo lieti kraujo, tad jam nepritariančius vyskupus, vienuolius, kunigus ir daug tikinčiųjų ištrėmė į Sardiniją, kuri taip pat buvo jo karalystės dalis. Tad manoma, kad tremtiniai su savimi pasiėmė turėtas relikvijas, tame tarpe ir Šv. Augustino. Tačiau kiti istorikai mano, kad Augustino relikvijos į Sardiniją buvo atgabentos ne karaliaus Trasamundo laikais, o dar po vieno amžiaus, VII amžiaus pirmoje pusėje, kai šiaurės Afrikoje prasidėjo karinė islamo ekspansija, priverstinis atvertimas ir krikščionybės ženklų naikinimas. Daug krikščionių, kurie nenorėjo išsižadėti tikėjimo ir paklusti naujam režimui, emigravo į Sardiniją.
Iš Sardinijos į Paviją
Tačiau ir netrukus musulmonų karvedžių akys nukrypo ir į šią salą, nuo plėšimo reidų iki rimtų bandymų ją užkariauti. Tuo metu dideles šiaurinės, centrinės ir pietinės Italijos dalis valdė longobardų karalius Liutprandas, katalikas, palaikęs gerus ryšius su popiežiumi. Pavijos miestas buvo jo karalystės sostinė. Regėdamas naujų užkariautojų pavojų, Liutprandas nusprendė išpirkti šv. Augustino relikvijas ir perkelti jas į savo sostinę. Tai įvyko, spėja istorikai, VIII amžiaus trečiajame dešimtmetyje, ko gero 722 metais. Nuo to laiko šv. Augustino relikvijos ilsisi Pavijoje. Šiandien jas galima pamatyti Šv. Petro Aukso Danguje bazilikoje, kuri buvo pastatyta viduramžiais, vietoj pirmosios longobardų bažnyčios. Čia, beje, viduramžiais perkelti ir karaliaus Liutprando palaikai.
Šv. Augustino relikvijos sudėtos į originalią VIII amžiaus longobardų meistrų gamintą sidabrinę urną, o šis į XIX amžiaus pradžios stiklo ir auksuotos bronzos urną. Virš jų stovi garsioji „Augustino arka“ – XIV amžiaus meistrų iškaltas marmurinis šedevras, vaizduojantis įvairius šv. Augustino gyvenimo momentus. Būtent prie jos Pavijos vyskupas Corrado Sanguineti vadovavo šv. Augustino atsivertimo šventės Mišioms, dėkodamas Dievui už tokį iškilų ir visai krikščionybei reikšmingą ganytoją bei garbę saugoti jo relikvijas savo vyskupijoje. (RK / Vatican News)
