Alžyro arkivyskupas. Nelauktai patyrėme brolybę
Alžyro arkivyskupijos interneto svetainėje paskelbtame kreipimesi arkivyskupas pastebi paradoksą: užsidarę, izoliuoti, vieni, pasitraukę, bendruomenėse, grupėse, kalėjime – ir vis tik ar kada pasaulyje jautėmės tokie vieningi?
„Mūsų žmogiškąją, visuotinę brolybę patiriame nelauktu būdu. Bendra emocija mus suartina“, – pastebi arkivyskupas Desfarges. Anot jo, mūsų ir mūsų artimųjų kančia, mūsų giminaičių gedulas padeda jausti tikrą užuojautą, kai girdime panašias žinias iš kitų krašto regionų, iš kitų šalių ar kontinentų. „Mus suartino žmogiškas trapumas“, – pridūrė ganytojas.
Kitas dalykas, kurį atskleidėme šiomis dienomis, yra visuotinis solidarumas. Visur, visose situacijose galėjome pamatyti daug gerųjų samariečių. Dažnai jų vardai liks nežinomi, jie nepateks į žiniasklaidos puslapius. Žinoma, netrūksta ir egoizmo, tuščios kritikos arba politikos. Tačiau džiugu matyti, jog broliškas dėmesys peržengia įvairias sienas. Kalbama apie gyvenimą ir mirtį, o mes esame žmonės su širdimis, kurios skirtos meilei.
„Ir mūsų Bažnyčia prisideda prie brolystės dvelksmo“, – pabrėžia ganytojas iš Alžyro. Jis paminėjo šv. Augustino senelių globos namų, klebonų ir kapelionų iniciatyvas kiekvieną dieną. Šeimos praleidžia daugiau laiko karto.
Izoliacijos, užsidarymo patirtis primena tą, kurią patyrė Jėzaus mokiniai, kai po Mokytojo mirties taip pat buvo užsidarę, nuliūdę, nusivylę. Tačiau Velykų rytą Viešpats atidarė visas duris, iš kurių pačios akliniausios yra baimė. Todėl svarbu vėl atrasti asmeninės maldos, maldos šeimoje skonį, Dievo Žodžio skaitymą su dviem trim bičiuliais.
„Viešpaties gailestingumas pasiekia per ekranus“, – priduria arkivyskupas Paulas Desfarges, priminęs kovo 27 dienos popiežiaus Pranciškaus maldą tuščioje Šv. Petro aikštėje. Kai priimame Viešpatį į širdį ir mylime artimą, patiriame tikrą bendrystę su juo ir jo atleidimą. „Tai tikrosios Velykos. Jis gyvas. Jis mums sako – „Nebijokite, aš su jumis““, – rašo Alžyro ganytojas. (RK / Vatican News)