Visad skrajojantis Giovanni
Benedetta Capelli – Vatikano Miesto Valstybė
„Vakar buvo tėvo diena. Ryte mane širdingai pasveikino mano dukterys, tačiau visą dieną mintys krypo link mano sūnaus Giovanni. Grįžęs namo, nuėjau pažiūrėti jo daiktų, niekada to nedariau nuo tada, kai jo nebėra, taip radau jo draugų sveikinimų atvirukus, nuotraukas, mylimos komandos ženkliukus... ir staiga mano rankose atsidūrė ranka rašytas lapas, kuris prasidėjo žodžiais: „Brangus Tėti“… Taip rašo Massimo Raimondi, vyras švelniomis akimis, vienas tų, kurie visada būna savo vietoje ir kalba tik jei jų klausiama, veiklos vyras, kurio gyvenimas – tai šviesus tylaus veikimo, tarnystės meilei, nuolatinio dėkojimo Dievui liudijimas. Ilgus metus jis dirba Romos Caritas, tame skyriuje, kurį pernai gruodį aplankė popiežius Pranciškus. Massimo kalba lėtai, viską apsvarstydamas, nes žino, kad žodžiai turi vertę, ir todėl, patikėjus Facebook’ui pasakojimą apie tokią ypatingą dieną, jie įgauna gilią prasmę.
Laiškas
Buvo 2019 –ųjų kovo 20-oji, nuo Giovanni mirties prabėgę 7 metai. Massimo ir Anna, jo žmona, kuri netikėtai rado paguodą dirbdama su vaikais mokykloje, gyvena kasdienį gyvenimą, pilną įsipareigojimų, padėdami dukterims Antonellai ir Alessandrai, kartu dalyvauja Mišiose. Giovanni vis tiek šalia, mintyse, draugų prisiminimuose, su kuriais šeima birželio 23 d., per Šv. Jono šventę, visada valgo picą, keldami tostą už „Botagą“ (Frusta), kaip jį buvo pravadinę. Šalia yra ir laiškas, kurį Massimo randa po tiek metų.
„Brangus Tėti, žinau, kad tau atrodo keistai, tačiau tai aš, Giovanni, rašau tau šį laišką. Kaskart, kai mūsų šeima susidurdavo su sunkumais, kaltindavai save, tačiau galbūt niekada nepastebėjai, kiek gero padarei, galėčiau tau tai išvardinti, tik tam prireiktų viso dienoraščio…“
„Tėti, stabtelėk ir pagalvok“
Massimui tai kaip žaibas iš giedro dangaus, bėgdamas akimis per to laiško eilutes, jis permąsto savo gyvenimą. Giovanni pasakoja apie šeimos parduotuvės žlugimą, „situaciją, kurį būtų bet ką sugniuždžiusi“, tačiau ir apie tėvo sugebėjimą suteikti šeimai namus. „Ar tu kada stabtelėjai ir susimąstei apie tai, ką sukūrei po to?“ – klausia Giovanni. „Nepaisant sunkios situacijos, tikėjai savo idealais“. Tikėjimas Dievo meile, pasitikėjimas Apvaizda, pasitikėjimas kitiems ir pagarba jiems, net jei jie tavęs negerbia, kitų priėmimas, globa tų, kurie neturi šeimos. Danieliui, berniukui, kurio mama kalėjo, Massimo, Anna, Giovanni, Antonella ir Alessandra tapo jo itališka šeima. Massimo pasakoja: „Vieną dieną man paskambino Rebibijos kalėjimo kapelionas – ten savanoriavau. Jis manęs paprašė palydėti berniuką į susitikimą su jo mama. Kiekvieną šeštadienį eidavau jo pasiimti į seserų vienuolių bendruomenę, kurios jį buvo priglaudę, ir parlydėdavau atgal; supratau, kad jam reikėjo kai ko daugiau“. Iš pradžių Danielius lieka kelioms valandoms pažaisti Massimo namuose su jo vaikais, vėliau kartais lieka pernakvoti, kol galiausiai šeimai suteikiama laikina vaiko globa. Šiandien Danielius jau suaugęs vyras, turintis vaikų, gyvenantis toli, tačiau jo širdis Romoje, įsišaknijusi Raimondžių namuose.
Nesi nevykėlis
„Kodėl visa tai? Kodėl vis nesiseka?“ – tai klausimas, kurį Massimo dažnai kartoja. Užduoda jį sau, kai neturi darbo, kai vyksta į Mozambiką ir mato tiek skurdo, kai atsikelia 4 val. ryto, kad po Romos restoranus išvežiotų vyną, kai svyruoja tikėjimas. Giovanni randa paprastą atsakymą. „O galbūt todėl, kad viduje turi tokią stiprybę, su kuria gali priversti susitvarkyti visą pasaulį!“ Štai tokia tiesa. Tai ta geroji siela, kuri, išgyvendama asmeninius sunkumus, nenustoja padėti kitiems, pasiūlydama jiems tai, kas dar liko, tai užsispyręs pasitikėjimas Apvaizda, kuris atveria duris į naują darbą, iš pradžių – Viloje Glori, paskui – Caritas.
Dievas, kuris mane myli
Liga užklumpa netikėtai. Vieną rytą prabudęs Giovanni nebegali paeiti. Taip prasideda diagnozių, ligoninių, klausimų, neturinčių atsakymų, kelias. Iš to laikotarpio lieka didžiulė broliui atsidavusių seserų meilė, stiprybė įsitverti į kryžių, išlikti vieninga šeima. „Giovannio mirtis tikėjimo dėka mus sutelkė. Tam, kuris laidotuvių dieną man sakė, kad tai – Viešpaties siųstas išbandymas, atsakiau – tai neįmanoma, nes Viešpatį labai mylėjau ir myliu, Tėvas, kuris man daugybę kartų padėjo, negalėjo atimti iš manęs sūnaus“.
Jis su mumis
„Esu tikras, kad jis danguje ir mūsų laukia. Tačiau jaučiu jį gyvą, matau jį virtuvėje, balkone, sutinku betvarkydamas gėles.“ Giovanni skraido kaip erelis, Giovanni mylėtos Lacijaus komandos simbolis. Jis skraido, užpildo jį pažinojusių gyvenimus, šypsosi labiau nei bet kada žvelgdamas į Nicolas, prieš porą mėnesių gimusį sūnėną: niekada nemirštančio gyvenimo dabartis ir ateitis.
„Brangus tėti, sakau tau iš visos širdies – jei čia yra nugalėtojas, tai esi tu.“
Tai buvo gražiausia dovana, atėjusi iš dangaus, apie kokią tik tėvas galėtų svajoti, rašo Massimo.
