Ketvirtasis gavėnios sekmadienis
GYVENIMO ŠVIESA
Mons. Adolfas Grušas
Jėzui buvo labai svarbi ženklų kalba. Per juos jis betarpiškai prisiliesdavo prie žmonių, nešdamas jiems išgelbėjimo žinią.
Tą dieną Viešpats susidūrė su nuo gimimo aklu žmogumi ir panoro jį pagydyti. Sumaišęs savo seiles su žemėmis, tuo purvu Jėzus patepa aklojo akis, prisiliesdamas prie jo, o paskui liepia eiti ir nusiplauti veidą Siloamo tvenkinyje. Tai ženklas, kuriuo per vieną akimirką pasakoma viskas: Jėzus yra Šviesa ir atėjo nešti Šviesos į pasaulį, kuriam dažnai kur kas labiau patinka tamsybės. Kadangi Šviesa labiausiai spindi tada, kai nėra debesų, kai širdies netemdo sunkumai ir rūpesčiai, Viešpats liepia aklajam, prieš atgaunant regėjimą, nusiprausti vandenyje.
Jei norime išvysti Jėzaus veidą, pirmiausiai privalome leisti Jam nuvalyti mūsų širdį. Jei nepatirsime tos dovanos, liksime amžinai akli.
Jeruzalės gyventojai ir iš toliau atvykę šventyklos lankytojai negalėjo patikėti savo akimis. Taip atsitiko, nes tai buvo aklųjų akys, nenorinčios žvelgti tikėjimo žvilgsniu. Tai užsispyrėliai, nesudedantys ginklų net susidūrę su akivaizdžia tiesa.
Tokiu būdu pagydytasis jaunuolis tapo visuotinio dėmesio objektu. Visi jį klausinėja, visiems norisi sužinoti, kaip jis buvo pagydytas. Jis visiems kartoja tą patį pasakojimą, atkakliai, nenukrypdamas nė vienu žodžiu, tačiau, klausantis to pasakojimo, pristinga paties svarbiausio asmens - Jėzaus: „Kur jisai?“ „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“, o pagydytasis teturi vieną atsakymą: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“.
Fariziejai randa dirbtinę problemą: Jėzaus padarytas stebuklas įvyko šeštadienį, tuo tarpu, pagal juos, tas, kuris ką nors daro šeštadienį, netgi jei tai būtų pats geriausias darbas, negali būti iš Dievo. Tačiau ir toliau buvęs aklasis nesugeba pasakyti ką nors daugiau, o tik atkakliai kartoja: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jo klausia: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“,- ir šis tvirtina: „Jis pranašas“. Fariziejai spyriojasi: „Tas žmogus ne iš Dievo“, o buvęs aklasis į tai atsako: „Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“.
Vis dėlto net ir pagydytas aklasis žydų valdžios viršūnėms buvo tik nusidėjėlis, kurį reikia išvaryti iš šventyklos…
Kaip tik tada pagydytasis ir išvysta Jėzų, tikrąją Šviesą. Iki šiol jis nebuvo Viešpaties matęs savo akimis, o dabar jau susiduria akis į akį, kad tokiu būdu būtų atbaigta gautoji malonė. Viskas baigiasi tikėjimo išpažinimu, nes aklasis suvokia, kad dovanotoji akių šviesa yra ženklas, kviečiantis į tikėjimą.
Tai kartu ir kvietimas mūsų bendruomenėms, kiekvienam iš mūsų, kad, apšviesti tikėjimo ir pažinę Jėzų, su džiaugsmu priimtume kiekvieną dieną, netgi tada, kai susiduriame su vienatve ar išmėginimais. Akių atvėrimo ženklas yra liudijimas, kad Jėzus savo šviesa gali nušviesti kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Reikia tik nusiplauti purvą nuo akių bei širdies ir leisti, kad mus paliestų Viešpaties ranka…