Benas Martusevičius Benas Martusevičius  Istorijos

Kun. Benas Martusevičius. Mylėti ir tik vėliau mokyti

Kauno klinikų kapelionas, Kauno Pal. Jurgio Matulaičio (Eigulių) parapijos vikaras Benas Martusevičius socialiniuose tinkluose yra geriau žinomas kaip Benas Lyris. Bostono universitete filosofijos studijas baigęs, o vėliau Kaune teologiją studijavęs kunigas socialiniuose tinkluose kasdien dalijasi savo mintimis, kurios taip pat sugula ir į knygas: praėjusią vasarą pasirodė jau ketvirtoji jo knyga pavadinimu „Mano laikas – TU“.

Daug keliaujate ir tikriausiai turite galimybę palyginti Bažnyčią Lietuvoje ir svetur. Ar, jūsų nuomone, Bažnyčia geba prisitaikyti prie kintančio laiko ir spėja koja kojon kartu su juo ar vis dėlto atsilieka?

Nemanau, kad reikėtų prisitaikyti prie pasaulio, bet reikėtų išmokti klausti ir dalyvauti žmogaus gyvenime net tose situacijose, kurios nėra patogios. Kartais Bažnyčioje žmonės pateikia parengtus atsakymus ir žino, kaip reikia pasakyti, tačiau Bažnyčia nėra pasirengusi matyti ir girdėti konkrečios situacijos. Kai Jėzus eina į mokinių gyvenimus, jo pagrindinis tikslas yra meilė, tuo tarpu šiandien Bažnyčios nariai nori arba evangelizuoti, arba patraukti prie savęs, bet vengia būti kartu su žmogumi toje patirtyje, kurioje jis yra. Reikia visų pirma girdėti ir būti kartu žmogų ištinkančiose situacijose, kurios yra labai sudėtingos ir kartais net nepriimtinos Bažnyčiai. Tačiau kartais mes būtent ten ir galime sutikti Dievą – būdami prie žmogaus tokio, koks jis yra, jį mylėdami ir atsiliepdami į jo poreikius, ne tik stengdamiesi išmokyti, išaiškinti tikėjimo turinį, bet pirmiausia dalyvaudami žmogaus gyvenime ir jo patirtyje.

Pastebima, kad šiuo laiku didesnė dalis pasauliečių nei dvasininkų įsipareigoja naujajai evangelizacijai arba jos iniciacijai medijų kontekste. Kaip jūs matote evangelizaciją šiandien? Ką manote apie evangelizaciją socialiniuose tinkluose ir kituose medijų kanaluose?

Pasauliečiams lengva atsiliepti į tokias iniciatyvas ir joms įsipareigoti, nes jie geriau mato, ko reikia, ir gali kalbėti apie tai, ko trūksta, iš savo patirties. Mes, kunigai, užsidarome savo zakristijose ir kartais žinome, kaip viskas turėtų būti, patys tame net nedalyvaudami. Manau, kad naujajai evangelizacijai reikėtų liudijimų gyvenimu. Kai esame laimingi susitikę su Dievu, nešame tai vieni kitiems ir patys tampame panašūs į Kristų. Pati gražiausia evangelizacija – visų pirma dalytis savo gyvenimu su žmogumi ir nuoširdžiai rūpintis juo, o tada supažindinti su Dievu. Kitaip tariant, nesistengti įtikinti Dievo buvimu, atversti, bet tiesiog tuo gyventi ir parodyti gyvenimo pilnatvę, kuria patys gyvename. Tai milžiniškas iššūkis. Meilė, kuria gyvename, yra vieta, kurioje sutinkamas Dievas. O kaip dažnai mūsų meilė prasideda mokymu?

Būti medijose – labai šiuolaikiška, bet ieškoti būdų jose kalbėti apie Dievą žmonėms suprantama kalba yra iššūkis. Tai nėra tradicinė evangelizavimo forma, kai tu paskelbi tikėjimo turinį bažnyčioje liturgijos ar katechezės metu, kai visi klausosi ir girdi. Socialinė erdvė – jaunimo erdvė, kur nėra didelių problemų, o, kita vertus, galbūt ir yra – ten ieškoma gyvenimo prasmės ir sprendžiami pašaukimo, tapatybės klausimai. Be abejo, gražiai pakalbėti medijose yra ne tas pats, kas nueiti pas ligonius ar priklausomus žmones ir įžvelgti juose Dievo veidą, matyti žmogų, o ne ligą ar priklausomybę.

Kasdien dalijatės savo mintimis Facebook ir Instagram paskyrose. Jūsų siunčiamas pranešimas dažniausiai pasirodo tekstine forma, trumpais, tarsi strėliniais sakiniais. Kodėl pasirinkote tokią formą? Ar tai yra sąmoningas ėjimas evangelizacijos keliu, ar tiesiog noras dalytis?

Turime labai daug pareigų, iššūkių, įsipareigojimų, darbų, tarnysčių ir nebeskaitome ilgų tekstų. Kartais matau, kaip jaunas žmogus sėdi šalia kavinėje ir greitai permeta akimis informaciją, jis perskaitytų tik trumpą sakinį. Rašau trumpais sakiniais tam, kad jie nebūtų praleisti, jei pradėsi rašyti poeziją ar prozą, tai tiesiog liks paraštėse. Tai alternatyva kalbėtis apie dalykus, kurie man svarbūs, ir dalytis kartu su tais žmonėmis, kurie yra mano šeima, bendruomenė. Jeigu jie seka mano veiklą, dalijasi tomis mintimis, o tos mintys atveda ir kitus žmones į Bažnyčią – puiku.

Visų pirma rašau sau apie tai, ko man tądien trūko. Kodėl kalbu apie meilę? Todėl, kad ir man pačiam reikia meilės. Kodėl kalbu apie atleidimą? Todėl, kad ne visada atleidžiu, ne visada paleidžiu, pats įskaudinu. Apie tuos dalykus kalbu ne tam, kad išmokyčiau, bet tam, kad dalyčiausi. Gal nepasakysiu kažko ypatinga visiems žmonėms, gal tik vienas sakinys privers stabtelti prie kokio nors dalyko savo gyvenime – tačiau tai irgi labai daug.

Ką Kristus šiandien sakytų žmonėms, jų situacijoms, jeigu jis ateitų į mūsų kontekstą? Kokią gerąją naujieną paskelbtų? Evangelizacijos prasmė ir socialinėje erdvėje, ir gyvenime yra pamatyti žmogaus veidą, pamatyti situacijas, kurioje jis yra. Evangelija nėra tik tam, kad pamokytum, pabartum, pamoralizuotum. Svarbu, kad mes vienas kitame ieškotume ne ką pakritikuoti, o kad žmogus iš Bažnyčios, bendruomenės išeitų ne susargdintas, ne su numušta saviverte, bet būtų dar labiau įkvėptas gyventi, būti, eiti, aukotis, mylėti, atleisti, atsiprašyti, dėkoti. Tai ir yra Eucharistijos paslaptis, kad duona, kurią suvalgome per šv. Mišias, taptų gyvenimu per mus kitiems, kad leistume suvalgyti savo dėmesį, rūpestį, atlaidumą, savo laiką, pinigus, savo darbus, elgesį.

Dideles auditorijas pasauliniu mastu pasiekiantys kunigai, tokie kaip kun. Mike Schmitz, susiduria ir su nemaža dalimi skeptiškai nusiteikusių žmonių, kurie svarsto, ar visa medžiaga, kuria dalinamasi, nėra šou dalis. Kaip dažnai jums tenka susidurti su panašiu požiūriu? Ką galėtumėte atsakyti skeptiškai tokios evangelizacijos atžvilgiu nusiteikusiems žmonėms?

Iš šimto žmonių atsiranda septyni, kuriems niekas niekada netinka. Būtent čia ir reikalinga Evangelijos šviesa – rasti, kaip prakalbinti to žmogaus širdį. Jeigu tai šou – žmonės tai mato, tai neišliks, nesitęs. Gaunu laiškus iš žmonių, kurie yra mano barometrai. Pavyzdžiui, rašo: „Kunige, aš dvylika metų nebuvau bažnyčioj, o į jūsų Mišias ateičiau ir vėl, noriu jums padėkoti, kad Mišiose atradau ramybę“. Mišias visuomet stengiuosi aukoti kaip už save, sutuoktinius stengiuosi sutuokti taip, kaip pats norėčiau būti sutuoktas ir t. t. Manau, svarbu sudėti širdį, o sužeistas pasaulis viską mato pagal save, juk Jėzui irgi nebuvo lengva. Turbūt tie žmonės ateina į mūsų gyvenimą tam, kad praplėstų mūsų širdis, kad gebėtume eiti toliau.

Reikia nepasitikėti vien tik formomis, bet pažiūrėti, koks yra turinys. Jeigu pradėtume žvelgti tik į nuoskaudas, gyventi jomis ir kitų komentarais, tai beliktų tiesiog pasilaidoti, viską mesti ir numirti. Juk kaip dažnai užsidarome ir sėdime bijodami, ką kiti pagalvos, todėl nedarome nieko. Siūlau gyventi širdimi ir pasitikėti Šventąja Dvasia. Jeigu randam būdų kalbėti kaip sau, iš čia gimsta Evangelija, Geroji Naujiena.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

2020 vasario 08, 16:00