Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Kiekvienam mūsų yra skirtas savas kelias. Dievas pasiekia žmogų ir tada, kai jis gyvena tik savo namuose, net nemėgindamas ieškoti kelio į šventovę.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1-12)

KELIAS PAS KŪDIKĮ

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė yra tikroji džiaugsmo ir vilties šventė. Šiandien mes girdime mus skirtą žinią: Dievas atėjo pas visus žmones. Jį gali surasti ir, atrodytų, labai nuo Jo nutolę žmonės, gyvenantys taip, tarsi Dievo nebūtų ir mes, įsivaizduojantys, kad jau viską žinome apie Dievą ir Jo planus. Kiekvienam mūsų yra skirtas savas kelias. Dievas pasiekia žmogų ir tada, kai jis gyvena tik savo namuose, net nemėgindamas ieškoti kelio į šventovę. Taip yra todėl, kad Viešpats į pasaulį atėjo paprastuose namuose, o ne šventykloje, pasirinko mažąjį Betliejų, o ne Jeruzalės rūmus. Nuo pat pradžios Erodas ir visi jo pasekėjai stengėsi užtverti kelią Dievo atneštajai tiesai, tačiau sugebėjo kai kada šią žinią pristabdyti, bet niekuomet nepajėgė jai visiškai sutrukdyti. Dievo tiesa visuomet laimi, nors kam nors ir atrodo, kad ji silpna, kaip Betliejaus Kūdikis…

Trijų išminčių kelionė – tai Dievo ieškančios sielos istorija, žinia, ko reikia, norint patirti Dievo artumą.

Pirmasis žingsnis nusakomas pirmajame Mišių skaitinyje girdima Izaijo pranašyste: „Pakelki akis, pažvelki aplinkui“. Šis pamokymas byloja apie sugebėjimą išeiti už jau žinomų schemų ribų, nebijoti eiti paskui svajonę, paklusti širdies balsui, mėginti pažvelgti toliau, negu matėme iki tol.

Tada reikia leistis kelionėn, nes Viešpatį įmanoma susitikti tik kelyje, protingai vertinant tai, ką jame sutinkame ir drauge klausant širdies balso. Būtina ieškoti žinių apie Dievą: knygose ir žmonėse.

Trečiasis žingsnis: keliauti kartu su Išminčiais. Kažin ar tie išminčiai, kurie atėjo pasveikinti gimusio Jėzaus, buvo trys, nes Evangelija nenusako konkretaus skaičiaus. Veikiau tai pamokymas, kad visuomet reikia būti drauge su kitais, kurie irgi žvelgia ta pačia kryptimi, kurie stebi dangų ir mato kūriniją, atidžiai tyrinėja žvaigždes ir yra dėmesingi vienas kitam.

Ketvirtasis žingsnis: niekuomet nereikia bijoti suklysti. Išminčių kelionė buvo kupina klaidų: jie atvyko į kitą miestą, negu reikėjo, kalbėjosi apie kūdikį su kūdikių žudiku, pametė iš savo akiračio žvaigždę, ieškojo karaliaus, o rado varguolių kūdikį. Vis dėlto jie nenusiminė ir nepasidavė klaidoms, bet rado savyje begalinę kantrybę vis pradėti iš naujo, kol vėl suspindėjusi žvaigždė pripildė jų širdis neapsakomu džiaugsmu. Dievas ir patraukia žmones tuo, kad teikia jiems džiaugsmą.

„Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija“. Jie pamatė, kad ne vien tik Dievas yra toks, kaip mes, ne vien tik Jis yra su mumis, bet suprato, kad Jis yra mažiausias tarp mūsų.

Šią akimirką norėtųsi paklausti kiekvieno draugo, teologų, poetų, mokslininkų ir darbininkų, pagaliau, paties savęs: „Ar jau radome Kūdikį?“

O gal pas Jį vedanti žvaigždė dar nenušvito?…

Adolfas Grušas

2020 sausio 05, 13:39