Trečiasis eilinis sekmadienis

Dievo Žodis visuomet gydo. Pirmiausia – mūsų širdis…

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zebulono ir Naftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Zebulono žeme ir Naftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“. Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų,– metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Juodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Juodu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12–23)

ŽODIS, KURIS SUVIENIJA

Dievo Žodis – tai šviesos ir džiaugsmo pluoštas, pasiekiantis pačius tolimiausius kampelius.

Ši laimė trykšta iš pranašo Izaijo širdies, kuris šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje išsako savo poreikį skelbti Dievo atnešamą į pasaulį džiaugsmą. Be jokių išankstinių nusistatymų ar išskaičiavimų jis prabyla į žmones „gyvenusius tamsoje“, vadinasi tuos, kurie iki tol buvo savotiškai atskirti nuo Dievo dovanų, galinčių iš tiesų pakeisti tamsybes šviesa, padidinti džiaugsmą, paskatinti linksmybes.

Visuomet, kai Dievas dalijasi savo širdies slėpiniais, įliedamas juos į žmonijos istoriją, atsinaujina viskas. Viešpats duoda gyvybę žemės vaisiams, kurie jau prinokę pjūčiai, ir taip džiugina žmonių širdis. Jis sulaužo žmones slegiantį jungą, išlaisvindamas nuo prievartos ir baimės.

Toks skelbiamo Žodžio džiaugsmas Jėzaus asmenyje tampa nepaprastos laimės ženklu.

Jėzus ypatingai mylėjo Galilėją, kurią dievobaimingi to meto žydai nevengė vadinti „pagonių kraštu“. Iš tiesų tai buvo kraštas, kuriame gyvenantys žmonės laukė ir ilgėjosi Dievo. Tačiau jie buvo atviri Viešpaties Jėzaus skelbiamam gyvenimo Žodžiui, todėl Viešpats nepailsdamas mokė jų sinagogose, keliuose, kartu su Gerosios Naujienos skelbimu gydydamas visokias ligas ir negales.

Dievo Žodis visuomet gydo, o pirmiausia – mūsų širdis…

Jėzus apie tai kalba labai aiškiai: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“ Tai turėtų paskatinti mus tikrai suvokti, kad mūsų bendruomenės gali tapti džiaugsmo ir išlaisvinimo vietomis, jei tik mes būsime atviri širdžių atsivertimui, jei savo dvasioje išgyvensime Dievo karalystės artumą. Tai karalystė, kurios negalima pasilaikyti vien tik sau: ji privalo būti nešama kitiems, liudijama, pasidalijama.

Jėzus ypatingai jaučia Dievo Žodžio skelbimo svarbą, todėl pradeda ieškoti sau mokinių. Jis kviečia juos po vieną, praleidęs ilgas naktis maldoje. Atrodo, lyg Jis juos iš naujo sukurtų savo rankomis. Viešpačiui reikalingi žmonės, kurie mokėtų gyventi Evangelija.

Jei pažvelgtume į savo aplinką, suprastume, kad Jėzui, arba, platesne prasme, Bažnyčiai, Mistiniam Kristaus Kūnui, reikalingi tikintieji, kurie, gyvendami pagal Evangeliją, neatitveria tos malonės nuo kitų žmonių, bet leidžia jai, tarsi liepsnai, plisti pasaulyje. Apaštalas Paulius neatsitiktinai liudijo, kad jis, pasiųstas skelbti Evangelijos, jei to nedarytų,  jaustųsi išduodąs Jėzaus meilę.

Drauge negalime nepastebėti realaus pavojaus, kylančio mūsų bendruomenėse, jei pradedame įsivaizduoti, kad esame to Žodžio savininkai, kad jis skirtas vien tik tiems, kurie yra pasirengę jį tinkamai suprasti. Jei taip atsitinka, vietoje to, kad mus jungtų bendras priklausomybės Dievui jausmas, mūsų tarpe prasideda pasidalijimai, apnuodijantys mūsų širdis. Faktiškai tada prasideda išdavystė, nes, kaip antrajame Mišių skaitinyje kalba apaštalas, Kristus nėra padalytas. Jis ir tik Jis yra mūsų vieningo liudijimo šaltinis.

Todėl ir atsivertimas, apie kurį kalba Jėzus, yra ne kas kita, kaip kelionė drauge su kitais, stengiantis, kad mūsų širdys plaktų unisonu su Kristaus širdimi. Juk bet kokie pasidalijimai ar nesutarimai, slepia žmogų gelbstinčios Evangelijos grožį.

Jėzus mus susitiko, pašaukė, pamilo ir siuntė skelbti Gerosios Naujienos. Pasimetę ir tiesos ieškantys žmonės yra ne kur kitur, o tarp mūsų ir ne kur kitur, o mumyse jie privalo atrasti Kristų.

Pernelyg dažnai mes pasiduodame iliuzijai, kad Evangelija sklinda pasaulyje todėl, kad mes kalbame gražiais, pakylėjančiais ir gražiai sudėliotais žodžiais. Tačiau iš tiesų taip nėra. Bet koks skelbimas bus veltui, jei tai nebus susiję su širdies atsivertimu. Vien tik mūsų naujas gyvenimas, Dievo Karalystės artumo suvokimas padaro mus tikrais Dievo pasiuntiniais…

Adolfas Grušas

2020 sausio 25, 16:39