Paieška

Vatican News
Diakonas Normundas Figurinas Diakonas Normundas Figurinas  Istorijos

Diakonas Normundas Figurinas: niekada nenustoti ieškoti ir nebijoti suklysti

Apie tikėjimą mūsų dienų visuomenėje, pašaukimo kelią ir tarnystę Utenos Kristaus žengimo į dangų parapijoje kalbamės su diakonu Normundu Figurinu.

Šiandien daugėja dvasingumo ieškančiųjų, mėginančių atrasti tvirtą pagrindą šiandienos pasaulyje, kuris pats yra nepastovus ir nuolat kintantis. Daugėja dvasingumo ieškančių, tačiau ar daugėja tikinčiųjų?

Paradoksalu, kad su kiekviena diena mus pasiekia vis naujos technologijos, nauji atradimai, kurie turėtų mūsų laiką optimizuoti, bet dažnai išeina atvirkščiai. Dvasingumas ir tikėjimas Dievu yra labai skirtingi dalykai. Galima sakyti, kad šiuolaikinė visuomenė yra dvasinga, tačiau neturinti sąmoningo apsisprendimo tikėti Dievu, lankyti bažnyčią.

Bažnyčia ir tikėjimas Jėzumi pateikia aiškų mokymą, doktriną, paremtą Šventuoju Raštu, tradicija ir šis kelias nėra labai lengvas, taip pat ir ne visada suprantamas šiandienos visuomenėje. Sąmoningas tikėjimas reikalauja nuolatinio maldos gyvenimo, santykio su Jėzumi, sakramentų praktikavimo, įsipareigojimo geriems darbams, nuolatinio savo pašaukimo ieškojimo ir tai yra  pagrindinės priežastys, kurios šiuolaikinį žmogų išgąsdina ir atstumia nuo Bažnyčios. Ieškoma to, kas būtų lengva ir neštų rezultatus neįdedant pastangų.

Kodėl, Jūsų nuomone, Bažnyčia šiandien nėra tokia svarbi ar reikalinga daliai žmonių?

Išties reikia pripažinti, kad, nors dalis žmonių mūsų visuomenėje yra nuoširdžiai tikintys, tačiau didesnei visuomenės daliai šiandien Bažnyčia yra paskutinėje prioritetų vietoje. Priežasčių yra nemažai, pirmiausia – nepalanki sekuliarizuota aplinka, kuri nuolat siūlo keliauti paviršiumi, siekti savo gyvenime vien greitų rezultatų, malonumų. Mažai kalbama apie gražius ir kilnius dalykus, didžioji žiniasklaidos pateikiamų naujienų dalis – apie liūdnus dalykus: mažus atlyginimus, smurtą, emigraciją ir t. t. O tai, kas įvyksta nuostabaus, – nutylima. Jeigu nemąstai ir nematai visumos, tikrai gali susidaryti labai klaidingą įspūdį.

Reikia paminėti, kad Bažnyčią sudaro žmonės, ne angelai, todėl ir sau sakau: „Niekada neskubėk piktintis, jei pamatai, kad yra ne taip, kaip turėtų būti“. Prašau Dievo padėti man niekada nenusivilti blogais pavyzdžiais ir imti į širdį kuo geresnius pavyzdžius, taip pat ir pačiam būti kuo geresniu pavyzdžiu kitiems. Blogiausias dalykas, kai kartais kalbame vienaip, o darome kitaip, kai žodis neatitinka gyvenimo. Tai – viena iš priežasčių, kai jaunas žmogus beieškodamas tikėjimo nusivilia.

Ką Jums reiškia tikėti? Kokiais žodžiais padrąsintumėte žmones, kurie nesiryžta sekti Kristumi?

Tikėjimas – nuostabi malonė, kuriai apibūdinti sunku rasti žodžių. Tai, kad baigiau seminariją, dar nereiškia, kad tikėjimą, pašaukimą išpakavau kaip dovaną, ir viskas. Aš su kiekviena diena mokausi ir viliuosi, kad visą gyvenimą mokysiuosi giliau tikėti, pažinti, mylėti. Tikėjimas – tai nuolatinis žinojimas, kad rūpi ne vien tik tėvams, draugams, bet svarbiausia – rūpi Dievui. Gal skamba banaliai, bet nėra kitų žodžių tam apibūdinti. Tai žinojimas, kad turi kuo pasitikėti, turi tą nuostabų draugą, kuris džiaugsme džiaugsis kartu su tavimi, o liūdesy paguos.

Tikintis žmogus visada yra užtikrintas savo ateities perspektyva, nes žino, kad ne jis, bet Dievas yra pagrindinis įvykių organizatorius. Žinoma, aš pats visuomet planuoju, mąstau, bet galiausiai ištariu: „Tegul viskas vyksta, Dieve, pagal Tavo valią“. Ir tada labai gera nenusivilti, net jeigu įvyko ne taip, kaip tikėjaisi ar planavai. Ir kaip norisi kitam padėti atrasti tikėjimą, parodyti, kad 80 proc. problemų atradus tikėjimą nebelieka arba jos taip sumažėja, kad tai nebeatrodo problema, kliūtimi. Niekada nereikia nustoti ieškoti, svarstyti, abejoti ir nebijoti suklysti – tik tokiu būdu galima atrasti ir suprasti, kas gyvenime yra tikra.

Visai neseniai baigėte beveik septynerius metus trukusias studijas kunigų seminarijoje. Kas paskatino rinktis šį kelią?

Paskatino kilnus kitų kunigų pavyzdys. Būtent jų gyvenimo, elgesio ir tikrumo pavyzdys. Gimtojoje Pasvalio parapijoje buvęs klebonas man atrodė tikras žmogus, kuris ir prie vyresnio žmogaus prieis, pakalbins, ir vaikui ranką paspaus – su bet kuo ras kalbą. Pilnas paprastumo, nuoširdumo, nesuvaidinto tikrumo. Būdamas jaunas galvojau, kad ir aš norėčiau būti panašus į tą kleboną. Aišku, maniau, kad norint stoti į seminariją reikia būti gabiam, drąsiam, iškalbą turėti, o tais dalykais nepasižymėjau. Atėjus dvyliktai klasei reikėjo rinktis, kuriuo keliu sukti, ir apie savo norą papasakojau minėtam klebonui. Kalbėjomės gal keturias valandas, jis nuostabiai išklausė ir paskatino drąsiai atsiliepti į pašaukimą.

Mano tėvai šiek tiek nujautė apie mano pasirinkimą, jiems apie tai pasakiau tik paskutinėmis dienomis prieš stojimą. Tėtis sakė: „Tai tavo gyvenimas. Jei esi tikrai pasiryžęs – eik“. O mama labai ramiai priėmė, džiaugėsi. Tikiu, kad daug jaudinosi dėl manęs, bet visuomet palaikė.

Į seminariją stojau pabaigęs dvylika klasių, sąžinė buvo rami. Kaip šiandien pamenu, kai vakare po visą dieną trukusių stojamųjų egzaminų pasakė, kad esu priimtas į parengiamąjį kursą, – koks buvo džiaugsmas, koks entuziazmas! Jis lydėjo per visus metus seminarijoje, ir, jeigu reikėtų rinktis iš naujo, tikrai rinkčiausi tą patį kelią. Visi reikalingi talentai, gabumai su laiku atsirado ir buvo išugdyti.

Jau pusmetį esate įšventintas diakonu. Šiuo metu tarnystę atliekate Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje. Papasakokite, kaip atrodo Jūsų diena? Kas teikia daugiausiai džiaugsmo šioje tarnystėje?

Labai džiaugiuosi nuostabia patirtimi Utenos krašte, kuris iki vyskupo Lino Vodopjanovo OFM paskyrimo man buvo visiškai svetimas. Žinojau, kad yra toks miestas Lietuvoje, bet jokio santykio su Utena neturėjau. Iš anksto nekūriau jokių planų, atvažiavau čia su atvira širdimi ir tik atvykęs pradėjau svarstyti, kaip čia geriausiai savo tarnystę vykdyti. Dienotvarkė pradeda nusistovėti tik dabar, kai baigus seminariją jau nebereikia vis grįžti į Kauną.

Diakonas gali teikti daug sakramentų: gali krikštyti, laiminti santuokas, laidoti, skelbti Dievo Žodį, sakyti pamokslus, bet negali aukoti Šv. Mišių, klausyti išpažinčių. Kasdien ryte 8 val. arba vakare 18 val. patarnauju Šv. Mišiose, kartais tenka pabudėti raštinėje, nemažai pasitaiko laidotuvių. Labai graži patirtis Kalėdų laikotarpiu yra parapijiečių lankymas, kai turi galimybę pamatyti žmonių kasdienybę ir pažinti žmones. Susitikus ir paklausus: „Kaip sekasi?“, retas kuris pasakys, kad dabar sekasi išties nekaip. Tuo tarpu būdami savo aplinkoje žmonės daugiau paatvirauja. Dažnai negali išspręsti tų problemų, tačiau buvimas kartu, vilties suteikimas – tai didelis pastiprinimas. Labai įdomu išgirsti kitų žmonių patirtis, džiaugsmus, sunkumus – tuo praturtinu ir savo gyvenimą. Kunigystė, diakonystė – tai labai nuostabūs dalykai. Stengiesi kiek įmanoma, bet pamatai, kaip kartais paprastas žmogus nuostabiai gyvena! Ir ne aš galiu kažką patarti ar jį pamokyti, bet iš to žmogaus pats galiu daug daugiau pasimokyti, pasisemti nuoširdumo ir paprastumo, tai labai praturtina.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

2020 sausio 12, 13:21