Prieš šimtą metų gimė Tomaš Špidlik
Tomašas Špidlikas gimė 1919 metų gruodžio 17 dieną Boskovice mieste, Moravijoje, Čekijos pietryčiuose. Įstojęs į Jėzaus draugiją 1940 metais baigė filosofijos mokslus Velehrade, po kurių, patyręs tiek nacių, tiek sovietų nelaisvę karo metais, emigravo į Vakarų Europą. Baigė teologijos mokslus Mastrichte, Olandijoje, 1949 metais buvo įšventintas kunigu ir išvyko į Italiją, keturis dešimtmečius dėstė katalikiškose aukštosiose mokyklose Romoje ir kurį laiką vadovavo Vatikano radijo čekų redakcijai. Špidlik paskutiniuosius gyvenimo metus gyveno ir kūrė Popiežiškojo Rytų Instituto tyrimų centre Aletti. Šio centro menininkai popiežiaus Jono Pauliaus II prašymu Vatikane įrengė bizantiško stiliaus „Redemptoris Mater“ koplyčią. Kardinolas Špidlikas mirė būdamas devyniasdešimties metų Romoje, 2010 metais.
Špidlikas buvo sąmojo ir menų žmogus, humorą laikė vaistu nuo erezijų, o vizualųjį meną – „grožiu, kuris gelbsti“. Pasakodamas apie tyrimų centro Aletti bendruomenės tikslus, kardinolas aiškino, kad centro menininkai bendromis pastangomis sąmoningai stengiasi tęsti ikonografinę tradiciją, pagal kurią vizualus atvaizdas yra lygus tikėjimo liudijimui žodžiu ar raštu. Jis net pirmauja, nes labiau gerbia slėpinį. Pasak kardinolo, gyvename visuomenėje, kurioje gausybė atvaizdų, bet niekas nepaaiškina, kaip juos „perskaityti“. Jėzuitų įkurtas Aletti centras Romoje ugdo „grožį, kuris gelbsti“, teologinę viziją, pagal kurią pirmauja simbolinis ir liturginis veiksmas.
Benediktas XVI pakvietė kardinolą Špidliką jo devyniasdešimties metų jubiliejaus proga kartu koncelebruoti Šventąsias Mišias „Redemptoris Mater“ koplyčioje. Kardinolas Špidlikas daug prisidėjo kuriant šios bizantiško stiliaus mozaikomis išpuoštos koplyčios koncepciją, kad „mozaikos rodytų Bažnyčią, kvėpuojančią abiem plaučiais“, pagal rusų mąstytojo Vjačeslavo Ivanovo (1866–1949) mintį.
Pasak Špidliko, Ivanovui buvo nesuvokiama, kad visų didžiųjų praeities kultūrų baigtis – muziejuose. Ieškodamas išeities, kaip išgelbėti kultūras, taip pat skirtingas bažnytines tradicijas, jis suvokė, kad gelbsti tik įsišaknijimas į Kristų. Jų suvienijimas su Kristumi reiškia jų gyvenimą bendrystėje, o ne atskirai, izoliuotai. Tai, kas priklauso Kristui, yra visų ir padeda pastūmėti širdis į Jį. Šitaip galime „kvėpuoti abiem plaučiais“. Šv. Jonas Paulius II perėmė šią Ivanovo mintį.
„Stengiausi atskleisti Europos krikščioniškųjų Rytų žinią ir būti jos atstovu Vakaruose“, – pasakojo Vatikano dienraščio l’Osservatore Romano interviu kardinolas Špidlikas, kelių tūkstančių leidinių ir straipsnių Rytų dvasingumo tema autorius. Jis ta proga papasakojo anekdotą, atskleidžiantį jo artimus ryšius su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Kai Jonas Paulius II kartą norėjo jį palaiminti, kardinolas atsisakė, nes dėl amžiaus nebeįstengė priklaupti. Tada popiežius prisipažino, kad jis irgi nebeįstengia priklaupti. Špidlikas pridūrė: „Šventasis Tėve, ačiū Dievui, kad mūsų kūno silpnumai prisidėjo nuo kojų, ne nuo galvos“. „Abu gardžiai nusijuokėm“, – prisiminė Špidlik.
Kardinolas skaitė gavėnios rekolekcijas popiežiui Jonui Pauliui II 1995 metais. Jis dėl amžiaus negalėjo dalyvauti konklavoje, kuri išrinko Josephą Ratzingerį popiežiumi Benediktu XVI 2005 metais, tačiau jam vis vien teko svarbus uždavinys toje konklavoje: skaitė konklavos dalyviams paskutiniąją meditaciją prieš popiežiaus rinkimus.
Benediktas XVI kardinolo Špidliko laidotuvėse prisiminė jo prieš mirtį ištartus žodžius: „Visą gyvenimą troškau matyti Jėzaus veidą, tad džiaugiuosi, kad dabar greit jį pamatysiu“. Pasak Benedikto, tai nuostabi mintis – tokia beveik vaikiškai paprasta ir kartu gili bei tikra. Ji primena Jėzaus žodžius: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17,24). Jėzus nori, kad mokiniai būtų su juo. Tai daugiau nei troškimas. Tokia yra Jėzaus valia. Ir šita jo valia yra mūsų troškimų išsipildymo, mūsų vilties ir tikėjimo uola. (SAK / VaticanNews)