Pranciškonas kare
Silvonei Protz
Žiūrint televizijos žinias, klausantis radijo ar skaitant laikraščius atrodo, kad karas Sirijoje baigėsi. Žiniasklaida apie jį beveik nebekalba. Dėl to apgailestauja kunigas Firas Lufti, Šventosios Žemės pranciškonas, siras, labai prisirišęs prie savo žemės, likęs joje visus karo metus. „Tiesa, kad kai kuriose zonose kovos baigėsi, tačiau turime nepamiršti, kad karas tęsėsi devynerius metus. Vyko masinis naikinimas, sugriauti namai, ištisi kvartalai, bažnyčios, visa tai reikia atstatyti. Pusės gyventojų – prieš karą jų buvo 23 milijonai – nebėra, nes jie mirė, pabėgo, buvo perkelti.”
Taip kunigas Firas pasakoja apie dabartinę situaciją šalyje, kur gyvenimas labai sunkus. Demografija ir ekonomika parklupdytos ant kelių. Jaunimas išvyko. Vaikai ir moterys, kurie liko ar gyvena pabėgėlių stovyklose, kenčia nuo gilių psichologinių traumų. Ekonominės sankcijos, embargas, kurį Vakarai atnaujina Sirijos atžvilgiu, tikėdamiesi paveikti karo iniciatorius, iš tiesų kenkia tik normaliems žmonėms – nekaltiesiems, vaikams ir skurdžiausiems. Tad vyksta kova už išgyvenimą, kova su skurdu.
„Viskas apleista”, – pasakoja kunigas Firas, – „nors didžioji dalis teritorijos buvo išlaisvinta nuo džihadistų, atvykusių iš viso pasaulio, daugiau nei 60 šalių. Likę fundamentalistai susirinko į Idlibo zoną, paskutinę tvirtovę. Tai – svetimšaliai, kurių nenori įsileisti jų šalys“. Pranciškonas pastebi, kad karas Sirijoje, deja, tapo tarptautinių interesų tikslu. Tai nebėra kova su režimu, už demokratiją, žodžio laisvę, tačiau tarptautinis karas, kuris įtraukė rusus, amerikiečius, europiečius, Iraną, Turkiją, Arabijos pusiasalio šalis. Kunigas Firas šį karą vadina cunamiu, kuris nušlavė viską. „Sirija tebekraujuoja“, – sako jis. „Sirija tebelaukia išgelbėjimo, ar tiksliau – išmintingų žmonių įsikišimo, kurie įsipareigotų atkurti taiką“. Neseniai vienas jaunuolis jam sakė nebeturįs jėgų kovoti, kad jau nebegyvena, o tik mėgina išgyventi, nebepakeldamas akių į horizontą.
Kunigas Firas niekad nepasidavė – kaip Bažnyčios atstovas, kaip pranciškonas. Žinoma, buvo momentų, kai, atrodė, kad viskas sugrius ir kad nebėra ką daryti. Tačiau pranciškoniška širdis neleidžia trauktis, ir jis ėmėsi ieškoti sprendimų. „Kaip galima padėti mano tautai?“ – tą klausimą jis dažnai kėlė. Pasaulio pranciškonų bendruomenė veikė aktyviai. Solidarumo, geradarių dėka buvo išdalinti maisto, vandens daviniai, nes būtent jų karo metu dažniausiai ima greitai trūkti. Buvo paskirstyti ir finansai remti mikro projektams, padėti jaunoms sirų šeimoms. „Tokie projektai – tai liudijimas, kad Viešpats padeda.“
Šios dramos akivaizdoje kunigas Firas prisilietė prie Dievo buvimo ypatingu būdu, Bažnyčia visada buvo šalia kenčiančių žmonių. Kai kurie kunigai buvo priversti trauktis, tačiau dauguma vyskupų, kunigų, vienuolių apsisprendė likti Sirijoje. Jis pasakoja apie du pranciškonus, gyvenančius šiaurėje, šalia Turkijos sienos, netoli Antiochijos. Ta zona kontroliuojama ne Asado, bet džihadistų. Ką jie ten veikia? Saugo mažą likusią krikščionių kaimenę. Du vienuoliai ir apie 200 krikščionių, kurie pakelia sunkumus, kad tęstų 2000 metų trunkančią krikščionybės istoriją, Antiochijos istoriją, kur krikščionys pirmą kartą prisiėmė garbingą titulą „Kristaus sekėjai“.
Jie ir šiandien ten, nepaisant tūkstančių sunkumų, tebeliudija Kristaus meilę – gailestingo, romaus, besigailinčio šios mažos kaimenės.
Vėl pamatyti vaikų šypseną
Sirijoje vykdomi du vaikams skirti projektai. Alepe rengiamas meno terapijos projektas, kur specialistų grupė padeda vaikams gyti nuo išgyventų gilių psichologinių traumų. Tai centras, kur vyksta muzikos, sporto užsiėmimai, vaikai gali žaisti, lankyti baseiną, mokytis – anksčiau bijodavo išeiti iš namų, kad nebūtų nužudyti. Vasarą tūkstantis vaikų lankė šį centrą, jiems specialistai bandė padėti vėl atrasti jų gyvenimo prasmę.
Alepe vykdomas ir kitas įdomus projektas. Miesto rytuose gyvena tik musulmonai. Per karą jų žemes užėmė džihadistai, okupavo jų namus, kankino juos, vaikus žudė, moteris prievartavo. Vaikai matė visus žiaurumus, žudynes. Kunigas pasakoja apie prievartines santuokas, kai sirų moterys per prievartą tapdavo džihadistų žmonomis, iš tų sąjungų gimė vaikai, jie nebuvo oficialiai įregistruoti, jų neįtraukė į gyventojų sąrašus. Jie gyvena, tačiau teisiškai jų nėra. Kai džihadistai paliko Alepą 2017 m., kunigas Firas matė baisią situaciją: 4–5 metų vaikai, gyvenantys su mama ar senele, nes tėvų nebėra. Kai kurie palikti patys sau, nelankę mokyklos. Jau nekalbant apie baimę, siaubus, kuriuos jiems teko išgyventi per karą.
Buvo sukurti du centrai, kiekviename jų po 500 vaikų nuo 3 iki 16 metų amžiaus, jiems pritaikyta programa, jau veikusi šalia vienuolyno Alepe – „Šventosios žemės“ koledže. Šie du centrai gimė iš draugystės su musulmonų pasauliu: „Alepo muftijus yra geras mūsų draugas, su Sirijos lotynų apeigų apaštaliniu vikaru jo draugystė užsimezgė jau prieš karą, per karą tvirtėjo. Ir pirmasis jos vaisius buvo glaudus bendradarbiavimas išsaugant šių vaikų tyrumą“. Šis projektas, vykdomas kartu su musulmonais, labai svarbus kunigui Firui. Tai suteikia prasmę gyvenimui, liudija, kad niekada ne per vėlu veikti ir daryti gera. Pasak kunigo Firo, dialogas vyksta – dirbant kartu, surėmus pečius jis gimsta širdyje. Taip mezgasi tikras Sirijos atstatymas“. Atstatymas, kuris reiškia ne tik pastatų, šalies atstatymą, tačiau ir žmogiškumo atkūrimą asmens viduje.
Sirija kaip misija
Paklausus, kodėl kunigas Firas liko Sirijoje, jis atsiliepia: „Nes esu pranciškonas, nes tikiu, ir kai Viešpats mane sutvėrė, sutvėrė misijai – būti Jo veidu, Jo rankomis, Jo kojomis, skelbti Gerąją naujieną, Dievo gailestingumą, gerumą“. Kunigas Firas buvo pašauktas Dievo išgyventi tą dramatišką savosios Sirijos tikrovę. Jo „taip“ gyvenimui yra motyvuotas „taip“, jis įsitikinęs, kad tai jį palaikys sunkumuose, padės jam juos įveikti. Sirijoje daug kančios, mirties. Kunigas Firas apibendrina: „Tai kaip kviečio grūdas – jei neapmirs, liks vienas; tačiau jei mirs, duos daug vaisių, kaip sako Jėzus Evangelijoje“.
