Ketvirtasis advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

SUSAPNUOTAS MEILĖS ŽENKLAS

Šį, paskutinį advento sekmadienį centrine Žodžio liturgijos figūra tampa Juozapas. Paprastas žmogus, pasižymintis nepalaužiamu teisumu, išgyvena sužadėtuvių su Marija džiaugsmo akimirkas. Jie pasižadėjo vienas kitam, ir Marija yra pasirengusi dovanoti save Juozapui, kaip jo gyvenimo moterį. Šioje Dievo valia mums apreikštoje meilės istorijoje svarbiausia akimirka ir tampa šios sužadėtuvės: pažadas, kupinas pasitikėjimo, pagrįstas duotu žodžiu, sukurtas ant tikros, švelnios ir daug žadančios meilės pamato.

Vis dėlto atsitinka, kad Dievo planuose įvykiai pasisuka visiškai netikėta linkme. Tie planai kartais gali jaudinti, kartais nustebinti, o kartais – nuvilti. Dar prieš Marijai su Juozapu pradedant bendrą gyvenimą, jaunoji sužadėtinė tampa nėščia. Atrodo, kad griūva viskas: Juozapo, to tylaus, nuolat paskendusio maldoje ir nuoširdžiai klausančio Dievo žmogaus širdis ir visas jo pasaulis tarsi suskyla į aštrias skeveldras. Sunku įsivaizduoti, kad jo sužadėtinė, į kurią buvo sudėtos visos ateities viltys, laukiasi…

Dievo balsas, Jo kvietimas kartais veda tikrai sunkiais ir, atrodytų, neįveikiamais keliais. Tada nebesugebame nieko suprasti. Lieka tik nuolat kartojamas klausimas: „kodėl?“ Atsakymo taip ir neišgirstame…

Juozapas yra tokią krizę išgyvenantis žmogus. Jo vidinė didybė, geranoriškumas, nuoširdi meilė, pasitikėjimas Dievu tą akimirką nesuveikia, tik išdidina problemą iki neaprėpiamų matmenų: „Vadinasi, tai jau viskas? Vadinasi, mano planai ir pasitikėjimas buvo tik iliuzija? Vadinasi, viską supratau neteisingai?“

Kiek kartų mums tenka susidurti su savo problemomis, kai širdį apsėda abejonės, gyvenimo įvykiai, atima drąsą veikti, kai, galbūt, tenka rinktis tarp „tikiu“ ir „netikiu“?! Juozapas netgi ir šią širdį draskančią akimirką parodo savo didybę. Nežinome, ar jis bent akimirką nebuvo pasidavęs pagundai atiduoti Mariją žiauriam tuometinės teisinės sistemos sprendimui, tačiau galiausiai pasirinko kitą, aiškų, drąsų ir didvyrišką sprendimą, nutardamas grąžinti sužadėtinę jos šeimai. Juozapas nenori Marijos pažeminti, nenori, kad ji būtų atiduota žiauriam teismui. Jis yra įsitikinęs Marijos kalte, tačiau verčiau apsisprendžia užbaigti visą istoriją, nepažemindamas tos, kurią myli. Tai meilė, įveikianti bet kokius neaiškumus, bet kokį skausmą, ašaras, sielos dejones…

Juozapas myli Mariją ir ją mylės visada, ji visuomet jam bus vienintelė. Ieškodamas tako savo surizgusiose mintyse, Juozapas neužmiršta melstis. Tai tikrai pagrįstai galime numanyti: Juozapas tikrai meldėsi. Mes nežinome, kaip, nežinome, kokius žodžius jis ištarė Dievui, bet, be jokios abejonės, visą savo skausmą ir abejones jis patikėjo Visagaliui. Juozapas tampa pavyzdžiu žmogaus, trokštančio išvysti Dievo veidą, sužinoti kažką daugiau apie Dievą ir save, tačiau drauge nekeliančio maišto prieš Dievą.

Atsakymas ateina sapne. Čia įvyksta tiesioginis susitikimas su Dievu, čia Juozapo širdies neviltį apšviečia Šviesa: „Juozapai, nebijok“. Nebijoti… Ar įmanoma nebijoti? Vidinės griūties baimę dar labiau sustiprina išgyvenamas širdies skausmas, tačiau Dievas nepaliauja kalbėjęs: „Juozapai, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“. Kas tai? Ko iš tikrųjų nori Dievas?

Marija bus Juozapo žmona. „Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“. Juozapas pradeda suprasti, kad jis neturės „savo“ sūnaus, tačiau Marija bus „jo“ žmona. Jie kartu dalysis gyvenimu, meile, skausmais, išmėginimais, kasdieniais rūpesčiais, darbu, auklėjimu, nuolatine bendra kelione pas Dievą. Tiesa, Marijos Kūdikis nebus „jo“ Sūnus, tačiau jis bus to Kūdikio „tėvu“. Dievas išsirenka Juozapą, kad jis būtų Dievo Sūnaus globėju, saugotoju, gyvenimo, išminties, tikėjimo, maldos, tylos, pasitikėjimo, nusižeminimo, švelniausios meilės mokytoju. Juozapas mokys Jėzų to, ką jis pats geriausiai moka, visa tai vainikuodamas nuoširdžia meile savo žmonai, Jėzaus Motinai.

„Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“…

Tai akimirka, kai dingsta abejonės…

(Mons. Adolfas Grušas)