Vatican News
Arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa atvyko į Betliejaus Gimimo baziliką Arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa atvyko į Betliejaus Gimimo baziliką 

Kalėdiniai sveikinimai iš Šventosios Žemės

Kalėdiniuose Evangelijų skaitiniuose yra daug veiksmažodžių, kurie aprašo judėjimą. Jėzaus atėjimas sukėlė domino efektą: daug kitų pradėjo judėti, keliauti, pasirodyti – angelai, piemenys išminčiai, savo kalėdiniame sveikinime pažymi arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchato apaštališkasis administratorius.

Piemenys leidosi į kelią, judėjo, nes tik tokiu būdu galėjo pamatyti savo akimis ir pažinti ženklą – kūdikį, suvystytą vystyklais (žr. Lk2,12). „Šis kvietimas šiandien skirtas mums. Eiti, pažiūrėti ir pažinti“, – rašo arkivyskupas Pizzaballa. Ką mums kalba Betliejaus ženklas? Ką turėtume atsakyti į tokį klausimą, jei apžvelgsime praėjusius metus ir svarstysime, ko viliamės iš ateinančių?

Jei vilties reikėtų ieškoti vien mūsų mažuose žmogiškuose reikaluose, jos nebūtų daug, pažymi Jeruzalės lotynų apeigų katalikų ganytojas, primindamas politikos trapumą ir jos nesugebėjimą išspręsti sisteminių ir milžiniškų regiono socialinių bei ekonominių problemų. Sunku įžvelgti net ir mažą prošvaistę Izraelio – Palestinos santykių klausimu: atskrieja daugybė pasiūlymų, tačiau nei vienas nenusileidžia ant žemės ir neįgyja konkrečios formos. Trūksta darbo, o ir jį turinčių sąlygos dažnai nėra geros. Būtų galima surašyti ilgą vargų ir sunkumų litaniją. Ar šiame kontekste viltis nėra vien retorinis žodis, tolimas mūsų gyvenimo tikrovei? Galima pridurti, kad ir Jėzaus laikai nebuvo geresni: romėnų okupacija, galios centrų varžybos. Žmonės daug nepasikeitė. 

Tačiau Kalėdų žinia nėra tokia: Jėzaus gimimas neišsprendė politinių, socialinių ir ekonominių dramų. Jėzus atėjo ne užkariauti savo laiko socialinių struktūrų, tačiau žmogaus širdies.

„Galvoju apie tuos vyrus ir moteris, kurie meiliai, tyliai ir be triukšmo veltui dovanoja savo gyvenimą ir savo širdį ir dėkoju jiems“, – rašo arkivyskupas, vardindamas tėvų aukas dėl vaikų, savanorių pastangas ligoninėse, tarp senelių, tarp neįgaliųjų, kovą už teisingumą ir orumą, kunigų ir vienuolių darbą savo bendruomenėse. Visiems, kurie suprato, jog būti krikščioniu reiškia dovanoti gyvenimą, mylėti veltui, nereikalauti sau nieko, nes viską jau turi. Tokie žmonės gyvena didele viltimi ir dideliu troškimu, kurią tik Šventoji Dvasia gali mums įkvėpti. Tik tokia viltis iš tiesų keičia pasaulį. 

Savo sveikinime Šventosios Žemės kustodas Francesco Patton OFM pažymi, jog Šv. Pranciškui Asyžiečiui mintis įrengti prakartėlę, ko gero, kilo po apsilankymo Betliejuje. Kustodas linki, jog per šventąsias Kalėdas mūsų bažnyčių altoriai, mūsų kunigų rankos ir kiekvienas iš mūsų taptų Betliejaus ėdžiomis, į kurias meiliai būtų paguldytas Dievo Sūnus, tapęs mažu ir nuolankiu. 

Jeruzalės lotynų patriarchato galva Pizzaballa ir Šventosios Žemės kustodas Patton taip pat pasirašė bendrą visų Jeruzalės Bažnyčių vyresniųjų sveikinimą, kartu su graikų ortodoksų, armėnų ortodoksų, koptų ortodoksų, sirų ortodoksų, ortodoksų etiopų, melkitų katalikų, maronitų, episkopalų, liuteronų, sirų katalikų ir armėnų katalikų patriarchais, vyskupais ir vadovais. (RK/ Vatican News)

2019 gruodžio 24, 14:26