Paieška

Vatican News
Br. Astijus Kungys OFM Br. Astijus Kungys OFM 

Prieš 30 metų pranciškonai Lietuvoje išėjo iš pogrindžio. „Mums tai buvo Sekminės“

Prieš trisdešimt metų broliai pranciškonai išėjo iš pogrindžio. Dar nenugriuvus Berlyno sienai, broliai ėmėsi atkurti vienuolijos veiklą, burti Gyvąją Bažnyčią. Apie tai – pranciškono kunigo Astijaus Kungio, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos klebono, buvusio ilgamečio Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministro, pasakojimas.

Pranciškonų grįžimas į Kretingą

Kaip pats brolis Astijus tapo pranciškonu? „Dėkoju Dievui už tą stebuklą, kad sovietiniais laikais seminarijoje sutikau brolius pranciškonus, veikusius pogrindyje. Kažkas paklausė seminarijoje: ar tu žinai ką nors apie brolius pranciškonus? „Nelabai ką žinau“, – sakau, – „kas jie tokie yra? Buvau girdėjęs apie šv. Pranciškų, šv. Antaną... Bet kai pasakė, kad Lietuvos pranciškonai – tai brolis Benediktas, brolis Antanas, brolis Mykolas, brolis Matas, brolis Paulius – tokie lyderiai, tokie „kieti“ klierikai, ir aš norėjau būti pranciškonas. Kas įdomu – įstojau į vienuolyną ne šventojo Pranciškaus įkvėptas, bet sužavėtas tų realių mano gyvenime sutiktų brolių, jų pavyzdžio“, – prisimena brolis Astijus. Išėjimo iš pogrindžio pradžia buvo 1989 m. lapkričio 19 d., kai tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius leido pradėti misiją Kretingoje, po beveik 50 metų vėl sugrįžti į savo vienuolyną. Atrodė, kad viskas vyksta su didžiuliu Dievo palaiminimu, mažesnieji broliai buvo pirmieji vienuoliai, išėję iš pogrindžio. Buvo tokių, kurie bandė brolius stabdyti, bet jie, jauni, pilni entuziazmo, nepatyrę, nesustojo, nes stipriai jautė Dievo malonės vedimą.

„Benediktas ir Edmundas nuvažiavo pas to meto religijos reikalų įgaliotinį „draugą Valančių“ ir pasakė, kad pranciškonai nori atkurti vienuolyną“, – pasakoja kunigas Astijus. Tai kad nėra Tarybų Lietuvoje vienuolynų, bandė sakyti tas draugas Valančius, bet pranciškonai nepasidavė: sako, Vilniuje yra ortodoksų Šv. Dvasios vienuolynas, tai kodėl negali būti katalikų vienuolyno? Taip 1989 m. vasarą prasidėjo oficialus juridinis vienuolyno atgavimo kelias. Vyskupas A. Vaičius davė pritarimą, broliai pranciškonai išeivijoje irgi palaimino atkūrimą. Brolis Astijus prisimena: „Pradėjome savo veiklą Kretingoje. Tai buvo lapkričio 17 d., o lapkričio 19-ąją buvo Kristaus Karaliaus šventė. Su Kristumi Karaliumi įžengėme į advento laikotarpį, naujus liturginius metus, naują nuotykį.“

Prieš karą
Prieš karą
Sugrįžus į Kretingą
Sugrįžus į Kretingą

Prieš 30 metų ir dabar

50 okupacijos metų nenumalšino žmonių troškimo gyventi laisvėje. Br. Astijus prisimena, kad žmonės vakarais klausydavosi Vatikano radijo, Amerikos balso, Laisvosios  Europos laidų, gyvendami viltimi,  kad vieną dieną išsiverš į laisvę. Jie buvo išsiilgę dvasinių, tikrų dalykų. Ilgus metus gyveno veidmainystėje, mele, daugelis žmonių tarybiniais metais priverstinai turėjo eiti į šventes, paradus, o viduje tai neigė, troško laisvės, ir atėjo prabudimo metas. Brolis Astijus prisimena tai kaip palaimintą laikotarpį: „Mums tik reikėjo atsiverti ir priimti žmones. Toje pačioje Kretingoje įvyko tikėjimo proveržis,  žmonės buvo ištroškę Gyvojo Dievo žodžio, tada pradėjome skaityti Šventąjį Raštą, vyko jaunimo pamaldos. Dabar tai atrodo nieko ypatingo, bet kai tada su gitaromis atėjome į bažnyčią, tai buvo nauja, ne visi norėjo tai priimti, o jaunimui tai buvo sava.“ Apie pranciškonus susibūrė daug žmonių, buvo daug norinčių stoti į vienuolyną – tais laikais kasmet būdavo po 15–18 postulantų.

Prie jūros su jaunimu
Prie jūros su jaunimu

Pranciškonai dalyvavo naujojoje evangelizacijoje, Lietuvos dvasinio atgimimo procese, jautėsi pripildyti džiaugsmo ir nejautė nuovargio. „Man tai buvo tikrosios Sekminės,  Bažnyčios atgimimo metas, pilnas Viešpaties malonės. Broliai susėdę su pirmaisiais postulantais juokaudavo, kad net bijo melstis – ko maldoje prašome, viską gauname“, – juokiasi brolis Astijus. Broliai išėjo iš bažnyčios mūrų į išorę, į pasaulį, važiuodavo į Palangą, Nidą, stovėdavo ant jūros kranto su jaunimu, laimindavo visas keturias pasaulio puses, žmonės priimdavo tokį tikėjimo liudijimą su žygiais, vėliavomis, Dievo Žodžio skelbimu, kanklių ar gitarų muzika. Žmonės džiaugėsi, nes matė, kad tai buvo tikra, jie buvo išsiilgę tikrumo.

Žemaičių Kalvarijoje
Žemaičių Kalvarijoje

Nors daug vyresnės kartos žmonių, tų „gerųjų močiučių, žemaičių vyrų, kur rankelės raukšlėtos, veideliai raukšlėti“, kaip sako brolis Astijus, jau išlydėta Anapilin, liko jo kartos žmonės ir jaunesni, su  kuriais eita į žygius, su kuriais atnaujinta Kretingos parapija – jie tebėra vieni pagrindinių entuziastų parapijos gyvenime, išsiilgę naujo proveržio. Pasak kunigo, Kretingos bažnyčia – tarsi Lietuvos pranciškonų įsčios, nes XX a. pradžioje iš čia atgimė provincija, o praėjus 80 metų vėl iš naujo per Kretingą atsikuria pranciškonai, kurie pasišventę tarnavo kiekvienas savu būdu, savo dovanomis kūrė ir tobulino Gyvąją Bažnyčią.  Galbūt Kretingos vienuolynas šalia kitų pranciškonų vienuolynų Lietuvoje atrodė kiek apleistas – naujai pastatyti Kryžių kalno ir Klaipėdos vienuolynai, Vilniaus ir Kauno vienuolynai restauruoti, tačiau svarbu žmonės, jų tikėjimas. Gal jų nėra daug, bet tie, kurie išliko, jie yra Dievo Bažnyčia,  gyvieji akmenys, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia. Tai didelė palaima, sako kunigas A. Kungys. Lietuva graži savo žmonėmis, žmonių tikėjimu, norisi čia gyventi, mylėti tokį kraštą. Kai myli tokį kraštą, jauti, kodėl Dievas mus pamilo ir atidavė savo viengimį Sūnų. „Norisi dėkoti Gerajam Tėvui, kad pamilo, pažvelgė, kaip Jėzus pažvelgė į apaštalus ir pašaukė juos, kaip pažvelgė į Zachiejų, ir pasakė: lipk žemyn,  aš noriu ateiti į tavo namus. Ir mes jaučiame Jėzaus žvilgsnį, jis pažvelgė ir sako – aš noriu ateiti į Kretingą, ir po 30 metų mes sakome: ateik Jėzau, ateik, laukiam Tavęs, mūsų Viešpatie“, – tarsi malda baigia pasakojimą pranciškonas.

Broliai šiandien
Broliai šiandien

Kretingos broliai pakvietė visus kartu džiaugtis 30 metų išėjimo iš pogrindžio sukaktimi ir dalyvauti tridienyje lapkričio 15–17 dienomis. Penktadienį vakare 18 val. – šventinis koncertas Palangos koncertų salėje, šeštadienį – Vyrų diena, o vakare vigilija ir Mišios, kurias aukos provincijos ministras brolis Algirdas Malakauskis, kartu su būriu svečių iš Australijos, Italijos, Vokietijos ir daugelio kitų šalių. Sekmadienį suma 12.30 val., Mišias aukos kardinolas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kartu su dviem vyskupais – Telšių vyskupu Kęstučiu Kėvalu ir Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu, po Mišių kardinolas Sigitas pašventins naujai atrestauruotą šv. Pranciškaus altorių. Taigi tai proga dėkoti už trisdešimt laisvės metų, malonę būti Viešpaties tarnais ir švęsti kartu gyvenimą su Dievu. (DŽ)

2019 lapkričio 15, 11:59