Kristus, Visatos valdovas

Mes visi esame kviečiami į Jo karalystę. Viešpats Jėzus yra Pirmasis ir Paskutinysis, Jame atrandame gyvenimo prasmę, atleidimo teisingumą ir grožį. Jėzus yra visų prisikėlusiųjų pirmavaizdis, Jame sutaikinami visi žmonės. Jis, ant kryžiaus išliejęs savo kraują, yra taikos ir ramybės ženklas visai kūrinijai.

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“  Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)

KELIAS PAS KARALIŲ

Sostas, kuriame sėdi Jėzus – tai gėdos ir paniekos medis.

Žvelgiant į Nukryžiuotąjį ne vienam tų įvykių liudytojui galėjo kilti gausybė klausimų. Kuo save laiko Mokytojas, abejojantis žmonių įstatymais? Kam nori viešpatauti šis pasmerktasis? Kieno būti išgirstas tikisi žmogus, patekęs į tokią nežmogišką situaciją, nebeatpažįstamas, neturintis nei grožio, nei spindesio, panašus į mirusiuosius, sumetamus į bendrą kapą, į bado sunaikintus kūnus, į vikšro išnarą, į daugybę bevardžių ir apleistų žmonių, kuriems, priešingai, nei pasaulio „galingiesiems“, atimama teisė net egzistuoti?

Todėl jie ir šaukia: „Nuženk nuo savo „aukštybių“ ir parodyk, ką gali padaryti, kiek turi jėgų, kokia yra tavo galybė!“

Joks kitas sostas, išskyrus Jėzaus sostą – kryžių, nėra toks spindintis, brangus ir svarbus visiems, supratusiems meilės paslaptis. Ant šio medžio plaka Dievo širdis, priimanti tylą, slaptumą, nebuvimą, panieką, nes Dievas moka mylėti tik taip. Ant šio medžio spindi mūsų visų galutinė pergalė. Čia, ant šio medžio, bus nušluota žmogaus savimeilė: sugadinta, ambicinga, išdidi, paniekinanti bet kokį kilnumą ir garbingumą. Ši jaudinanti ir stebinanti, paslaptinga ir nesuvokiama kryžiaus tyla nušluos bet kokią kitą galybę, kurią sukūrė kruvini pinigai, tuščia ir laikina puikybė, gyvenanti iliuzija, jog gali įsakinėti netgi Dievui.

Vidurdienį, kai danguje paprastai spindi saulė, visą žemę apgaubia naktis… Gūdi naktis, kurioje telpa nepaguostųjų verksmas, nenušluostytos ašaros, neišklausytųjų aimanos, sužeistos ir kenčiančios žmonijos skausmas. Naktis vidurdienį…

Iš tiesų žmonės sugeba užtemdyti saulę ir leisti triumfuoti tamsybėms, tačiau visa tai trunka tik akimirksnį. Trečiosios dienos rytą visą pasaulį kaip galingas potvynis užplūs šviesa. Tada gyvybė pareikš savo teises į visas mirtis, kurias sukėlė žmonių žiaurumas.

Bet jau ir dabar nuo kryžiaus sklinda akinanti šviesa. Pro skausmo aimanas prasiveržia gailestingumo meldžiančio suklydusio žmogaus balsas: „Atsimink mane!“, čia girdimas ir Dievo atsakas, tarsi vėjas sklendžiantis per pasaulį: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“.

Kam lemta prisijungti prie šio atleidimą gavusio nusikaltėlio?

Be abejonės, čia bus vietos kiekvienam vargšui, kiekvienam sužalotam, pasaulio atstumtam žmogui, visoms prievartos aukoms… Ar prie jų prisijungs ir tie, kurie pasaulyje sėjo neapykantą ir nelaimes? Gali būti ir taip… Jei taip atsitiktų, jie tikriausiai vilksis atgailos rūbais, barstysis galvas pelenais ir apverks savo gyvenimo kelių kvailumą.

Jie save laikė pasaulio tvarkos pagrindu, gerovės garantais, absoliučiais ir neklystančiais valdovais, visa ko karaliais, dabar gi jie eina, mušdamiesi į krūtinę, gaivindami viltį, kad Dievo širdyje yra gailestingumo kampelis ir jiems, tikėdamiesi, kad Dievas nebeprisimena jų siaubingo elgesio, dėl ko turėtų griebtis baisios ištarmės: „Aš jūsų nepažįstu“…

Iš tiesų mes visi priklausome Jėzui, nesuteptos širdies Valdovui. Mes visi esame kviečiami į Jo karalystę, į Sūnaus meilės karalystę. Viešpats Jėzus yra Pirmasis ir Paskutinysis, Jame atrandame gyvenimo prasmę, atleidimo teisingumą ir grožį. Jėzus yra visų prisikėlusiųjų pirmavaizdis, Jame sutaikomi visi žmonės. Jis, ant kryžiaus išliejęs savo kraują, yra taikos ir ramybės ženklas visai kūrinijai.

Mes grįžtame prie Viešpaties kryžiaus, Jo prikaltų kojų, iš kurių ant mūsų menkumo teka dieviškas Kraujas. Kraujas, kurį mes paniekinome, iš kurio juokėmės, kurio nenorėjome. Mes klausiame: „Ar priimsi visus, Viešpatie? Ar priimsi mane, kasdien išdavusį tavąjį gerumą? Ar priimsi ir tuos, kurie savo gyvenimą buvo pagrindę mirtimi ir neapykanta, neteisingumu ir žiaurumu?“

Tiesą sakant mūsų širdyse kartais Dievui yra skirta labai mažai vietos, todėl kyla pavojus amžinai likti stovėti prie vartų. Pasitikime tik tuo, kad Jėzus myli visus, taip pat ir šalia Jo kybantį nusikaltėlį, prie kurio maldavimų jungiame ir savo prašymą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę. Prisimink ne vien tik mane, bet ir visus, kurie nepaliauja tikėti Tavo meile“.

Mūsų Mokytojo sostas yra kryžius, o Jo valdžios ženklai - ąsotis vandens ir rankšluostis mūsų kojoms nušluostyti. Negalime niekada pamiršti,  kad Jėzui karaliauti, reiškia: tarnauti, tegul kartais mes to ir nepaliudijame savo gyvenimu. Vis dėlto žinome, kad mūsų Valdovas, mūsų Mokytojas mus išgydys…

Ir vėl pasukame link kryžiaus…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 lapkričio 23, 15:41