Amazonija kaip Viduržemio jūros regionas: Carmen kryžkelė
Mario Galgano – Ekvadoras
Jai ir jos kūdikiui duris atvėrė Ekvadoro Caritas, kuris sostinės Kito periferijoje įkūrė pabėgėlių priėmimo centrą. Jame gali apsistoti apie 40 žmonių.
Štai kaip Carmen pasakoja apie savo kelionę per Amazoniją:
„Pabėgau dėl ekonominių priežasčių. Gyvenau Venesueloje su savo trim vaikais ir broliu. Išvykę, ėjome pėsčiomis 17 dienų, ilga atkarpa buvo Kolumbijoje. Visi man padėjo kelionės metu. Prie Kolumbijos sienos išbuvome 19 dienų, nes neturėdami vizos negalėjome eiti toliau. Kad pasiektume Ekvadorą, nusprendėme tęsti kelionę kirsdami mišką.
Kai atvykome, viena moteris, kuri žinojo apie mūsų kelionę, Dievo siųstas angelas, mus susirado parke, kur buvome apsistoję, ir padėjo susisiekti su pabėgėlių priėmimo centru. Jos dėka dabar esame čia.“
Carmen nemėgsta kalbėti apie politiką, jos ir nedomina ši tema. Vienintelis dalykas, ko klausia ir tikisi – kada galės grįžti į savo šalį artimiausiu metu. O dabar ji yra labai dėkinga Ekvadoro gyventojams, kad jie taip šiltai priima pabėgėlius:
„Neįsivaizduojate, ką iškentėme kelionės metu. Buvo akimirkų, kai norėjau grįžti atgal – pavyzdžiui, tą vakarą, kai mano vaikui pakilo temperatūra. Tačiau dėkui Dievui, dabar turime vietą, kur galime būti ir kur turime maisto. Dėkui Dievui, kad yra žmonių, kurie mums padeda ir palaiko.“
Carmen nebeturi tėvų, tačiau Venesueloje liko daug jos draugų. Ji labai ilgisi savo namų ir visų, kuriuos myli. Tačiau ramiai vertina savo patirtį kaip naują galimybę sau ir vaikams, net ir mažiausiajam, kuris dar nesupranta, kas vyksta aplink:
„Jis nežino, kaip gera būti savo namuose, tarp savų, gyventi ramiai. O man, nors ir esu su keliais artimaisiais čia, svečioje šalyje, labai trūksta mano tėvynės.“
