Paieška

Vatican News
Pranciškus ir Vyskupų sinodo dalyviai iš Amazonijos Pranciškus ir Vyskupų sinodo dalyviai iš Amazonijos  (Vatican Media)

Vyskupų sinodas Amazonijai ir visiems svarbus klausimas

Vyskupų Sinodas Amazonijai pirmiausia yra skirtas šioje geografinėje platumoje gyvenančių žmonių sielovadai ir kitiems jų poreikiams. Tačiau jo pristatyme taip pat buvo patikslinta, kad jame bus klausiama ir to, kas svarbu visai Bažnyčiai. Vienas iš tokių klausimų yra Evangelijos įkultūrinimo uždavinys žmonių papročiuose, apeigose ir pasaulėžiūroje. Istorija liudija, koks šis uždavinys yra sudėtingas ir kaip sunku išvengti dviejų kraštutinumų: krikščioniškos tapatybės praradimo, fragmentavimo ir sinkretizmo, iš kitos pusės, savo regioninių kultūrinių formų sutapatinimo su Evangelijos branduoliu ir jų primetimo, evangelizavimą paverčiant kolonizavimu.

Vienas iš krikščionybės paplitimo pasaulyje paaiškinimų yra jos sugebėjimas adaptuotis: tai nereiškia ištirpimo arba savasties praradimo, tačiau kultūrinės aplinkos „viršijimą savo gyvenimu“, kaip įstabiai suformuluota II amžiaus šaltinyje „Laiškas Diognetui“: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais. (...) Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. (...) Kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų (...). Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų pilietybė – danguje. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami, nepažįstami – smerkiami, žudomi – ir vėl gyvena, būdami beturčiai – praturtina daugelį, visko stokodami – jie visko pertekę“.

Jei tam pačiam autoriui būtų tekę aprašyti krikščionis po keleto šimtų metų, po tūkstantmečio arba mūsų laikotarpiu, jis turėtų konstatuoti kitokią padėtį: Evangelija ne vien adaptavosi visuomenėse, bet ir pati jas formavo, skirtingų geografinių zonų, istorijos ir gyvenimo sąlygų krikščionių bendruomenės išplėtojo savitas minties, gyvenimo būdo, liturgijos tradicijas. Tačiau jo gelminė įžvalga išlieka taikli: krikščionybėje yra kažkas, kas pranoksta laiko, vietos ar asmenų aplinkybes. Tai užčiuopė apaštalas Paulius, kai perspėjo krikščionis nesiskaldyti sakant: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, tačiau įsisąmoninti, kad visi yra Kristaus. (žr. 1 Kor 1).

Įtampa tarp Evangelijos viršlaikio matmens ir jo būtino konkretaus įsikūnijimo žmonių kultūrose, apeigose, minties sistemose yra neišvengiama. Ypatingai ji jaučiama tais atvejais, kai išeinama iš savo įprastinės aplinkos: misijose, susidūrus su kita krikščioniška tradicija. Galima priminti garsiąją „kiniškų apeigų“ kontroversiją, kurioje taškas buvo padėtas 20 amžiaus pradžioje, po daugiau nei dviejų šimtų metų debatų. Daug laiko reikėjo įsisąmoninti su apaštalo Petro įpėdiniu vienybę užmezgusių Rytų Bažnyčių liturgijų lygiavertiškumą. Buvo pastangų jas „sulotyninti“, nes šventimo forma buvo painiojama su jokios formos neišsemiamu slėpiniu (žr. KBK 1200–1209). Panaši įtampa ir nelengva atsakymų paieška matyti ir Vyskupų Sinode Amazonijai. (RK / Vatican News)

2019 spalio 26, 15:44