Trisdešimtasis eilinis sekmadienis
Mons. Aldofas Grušas
DIEVO AKIVAIZDOJE
Dievui patinka malda. Patinka tiek, kad Jis visuomet yra pasirengęs pasilenkti prie žmogaus, kuris, suvokdamas savo menkumą ir kęsdamas skriaudą, šaukiasi Jo pagalbos. Dievui patinka tokia malda, kurioje galima įžvelgti širdies paprastumą, nusižeminimą ir pasitikėjimą. Dievas nedaro skirtumo tarp žmonių ir nenusigręžia nuo vargšo, elgetos, našlaičio ar našlės, kurie maldauja Jį, trokšdami teisingumo, nes tik Dievas yra jų vienintelė viltis.
Dievas švelniausia meile myli į Jį maldoje besikreipiančius žmones…
Todėl visuomet tas, kuris meldžiasi, privalo Dievo akivaizdoje būti savimi, nebijodamas atskleisti savo gyvenimo sunkumų, patiriamų išmėginimų, savo nuodėmių, nesugebėjimo atsiliepti į Dievo kvietimą, visų savo neištikimybių.. Tik nusižeminusi siela užsitarnauja pagalbos, todėl dažniausiai tik paprasta malda pasiekia dangų, perskrodžia debesis ir sužeidžia Dievo širdį.
Tik tie, kurie jaučiasi nuskriausti ir menki, žino, kaip reikia ištvermingai melstis ir nepaliauti. Jie supranta, jog Aukščiausiasis pradžiugina ir paguodžia teisiuosius, pasitikinčius vien tik malda, kad taip būtų parodyta jų vertė skriaudikų akyse.
Dievui patinka mano malda. Jis žino, iš kokios širdies ji plaukia, ir supranta, jog kartais ta širdis yra suteršta, žino, jog kartais tai yra desperatiškas šauksmas, o kartais arogantiška pretenzija, ir vis dėlto, Dievui ta malda patinka. Jis žvelgia į žmogaus sielos gelmes ir ištiria širdį, žinodamas, jog tai Jo vaiko malda…
Be abejo, negali tikėtis būti Dievo išklausytas žmogus, įsivaizduojantis, kad yra teisus ir dėl to niekinantis kitą žmogų. Šiems žmonėms Jėzus ir papasakojo šio sekmadienio palyginimą.
Fariziejus ateina į šventyklą melstis. Jis mato vien tik save: stovintį, išdidžiai išpūtusį krūtinę, aukštyn pakeltomis akimis. Iš jo lūpų pasigirsta absurdiška malda, kurioje nėra nė lašelio prašymo, bet vien tik savęs demonstravimas: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai“. Tai malda – kaukė: juokinga ir drauge baisi. Jis mano besimeldžiantis Dievui, save laikydamas geresniu už Dievą. Iš tiesų jis tik sukuria sau neperžengiamą kliūtį Dievo akivaizdoje.
Fariziejus turi dar ir progą save palyginti su kitais: kaip tik tuo metu į šventyklą ateina muitininkas. Ką gero būtų galima pasakyti apie tokį žmogų? Fariziejus pasninkauja du kartus per savaitę ir moka dešimtinę. Kuo šia prasme galėtų Dievo akivaizdoje pasididžiuoti muitininkas?
Muitininkas stovi nuošaliai, netoli šventyklos durų, nedrįsdamas nė pakelti akių, bet vien tik mušasi į krūtinę ir skausmingai kartoja: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Jei mes net negirdėtume abiejų besimeldžiančiųjų žodžių, pakaktų vien tik pažvelgti į juos.
Fariziejus meldžiasi džiūgaudamas, aukštindamas save, o muitininkas meldžiasi, pripažindamas Dievo didybę, kaip vargšas elgeta, matydamas savo menkumą ir melsdamas Dievo gailestingumo.
Liūdna ateiti į šventovę, įsivaizduoti, jog meldiesi Dievui ir grįžti namo, parsinešant širdyje dar viena nuodėme daugiau…
Džiugu ir gera, jei šventovėje, suprantant savo silpnumą mes kreipiamės: „Žiūrėk, Viešpatie, štai aš, nusidėjėlis. Esu niekas, jei Tu manęs neapkabinsi ir man nedovanosi. Liksiu menkysta, jei Tu, Dieve, nepasilenksi prie manęs ir nepakelsi, nežiūrėdamas mano nuodėmių naštos“…
Viešpats Jėzus ne kartą yra kategoriškas ir šį kartą Jo žodžiai labai aiškūs: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Tam nereikia jokių komentarų ir paaiškinimų. Tai mes patys privalome pasirinkti, kaip meldžiamės, nes malda – tai ne vien tik forma ir žodžiai, bet visų pirma sielos būsena.
Tai mes nusprendžiame, kokie norime stoti Viešpaties akivaizdoje…
