Sudie, Roma! Šveicarų gvardietis Via Francigena kelyje
Adelaide Patrignani – Vatikanas
Daugeliui teprireikia vos kelių valandų, Vincentui – 37 dienų, kad grįžtų į namus. Palikęs Romą birželio 1 d., savo gimtąjį kalnuotą regioną netoli Fribūro jis pasiekė liepos 7-ąją.
Jam šis ilgas grįžimas Via Francigena keliu – pagrindiniu keliu, kuris jungia Kenterberį Pietų Anglijoje ir Amžinąjį Miestą – buvo savaime suprantamas. Kaip gi kitaip harmoningai užbaigti šį tarnystės Šventajam Tėvui gyvenimo puslapį, kuris prasidėjo prieš trejus metus tame pačiame kelyje, einant į priekį?
„Paprasta piligrimystė pakartota kaip priedainis? Dabar, kai ji baigta, – analizuoja Vincentas, – suprantu, kad toks grįžimo būdas namo man pasitarnavo kaip terapija. Labai sunku palikti Romą, Vatikaną, Šveicarų gvardiją ir Šventąjį Tėvą, nemanau, kad būtų buvę įmanoma „grįžti“ per vieną dieną. Ilgas ėjimas pėsčiomis padėjo susisteminti tai, ką patyrėme.“ Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, pasakyti Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje, rado atgarsį jo širdy: „Kad sektum Jėzų, reikia turėti drąsos, apsispręsti pakeisti sofą į batų porą“. „Man atrodo, kad pasekiau jo žodžiais paraidžiui, keliaudamas šiuo būdu“, – sako jaunasis šveicaras.
Vincentas pasidalijo tos vasaros dienos, kai paliko Romos žemę, įspūdžiais – kaip buvo liūdna palikti tą gyvenimą, kurį taip pamilo, tačiau juto ir džiaugsmą, nes leidosi į kelią. Kelią jis mato kaip gvardijos patirties „pratęsimą“. Tačiau nors ir turėdamas ilgo ėjimo patirties – jau buvo ėjęs Santjago keliu – Vincentas žengė pirmuosius žingsnius su tam tikru nerimu, lyg imtųsi per didelės užduoties.
Rinkti Apvaizdos dovanas
Via Francigena kelias aiškiai pažymėtas ir jį galima planuotis detaliai. Tačiau mūsų šveicarų piligrimui svarbu eiti vedamam dienos ritmo. Todėl neužsisako iš anksto nakvynės, kad galėtų patirti neturtą ir dėkingumą: „Nežinai, kur atvyksi, todėl turi išmokti džiaugtis kiekvienu teigiamu dalyku, kurį rasi, nes kitas galbūt to neturės“, – pastebi Vincentas. Daug įsimintinų susitikimų nutiko jo kelyje, kaip pavyzdžiui ta pati pora, priėmusi jį einant į priekį ir grįžtant, po trejų metų. „Ėjimas priešinga kryptimi žadina smalsumą”, – pastebi Vincent.
Džiaugsmo žemė ir ašarų slėnis
Italijoje Via Francigena kerta septynis regionus (Aostos slėnis, Pjemontas, Lombardija, Emilija, Ligūrija, Toskana ir Lacijus) ir tęsiasi kiek mažiau nei 1000 km. Fribūrietį ypač sužavėjo Toskanos peizažai, o po tokio rojaus Po upės lyguma atrodė lyg skaistykla – jos nesibaigiantys ryžių laukai sudaro monotonišką peizažą. Karštis ir užsistovėjęs vanduo laukuose pritraukia daugybę uodų. Vincentas prisimena, kad tos dienos tapo dideliu kantrybės išbandymu. Vėliau peizažas vėl tampa kalnuotas, su Aostos slėnio šlaitais, kurie atkaklų piligrimą nuveda į aukščiausią kelio tašką – Šv. Bernardo perėją Šveicarijoje (2469 metrai). Po kelių dienų keliautojas pasiekia Fribūro kantoną, kur jam nebereikia žemėlapio. Po daugiau nei po 1000 km jis pamato savo gimtąjį horizontą.
Keliautojo našta
Galima būtų pamanyti, kad piligrimo kuprinės dydis ir svoris proporcingas nueitam keliui. Tikrai taip nėra, užtikrina Vincentas. Jo kuprinėje tik keli rūbai, maistas ir vanduo – su tokia gali nueiti iki pasaulio pakraščių, sako jis. „Jei bijai nuobodulio, pakanka rožinio ar Biblijos, su šiais dviem dalykais pakanka užpildyti porą gyvenimų“. Jis „lengvai“ kalba rožinį kelyje, ypač ne tokiose maloniose atkarpose. Jis patiki kelionę šv. Rokui, piligrimų globėjui, ir šv. Martynui bei šv. Sebastijonui – Popiežiškosios šveicarų gvardijos globėjams. Tačiau ne daiktų svoris slėgė piligrimą, o kitkas: „Nuolat skaudėjo pėdą, jei ne kairę, tai dešinę! Tarsi viena būtų norėjusi grįžti į Šveicariją, o kita lėtino žingsnį ir traukė atgal į Romą”. Tačiau skausmas nesutrukdė pasiekti užsibrėžto tikslo.
Viešpats, ištikimasis bendrakeleivis
Grįžęs į Fribūrą, jis pajunta „keistą“ jausmą. „Jaučiausi vienišas, kaip būna tada, kai leidiesi į ilgą kelionę su draugu, o grįžę kiekvienas pasuka savais keliais ir išsiskiria“. Išties, per šias penkias savaites ėjimo Vincentas gyveno įprastą vienatvę: „Visada jaučiau ypatingą Dievo artumą, jaučiausi esąs jo rankose, eidamas su draugu“.
Dėl šio santykio jis pasivedė Apvaizdai. „Turėjau išmokti nustoti kontroliuoti ir planuoti kelią ir rūpintis. Buvau beveik priverstas tikėti Dievu ir išdrįsti patikėti save jam.“ Prognozės ir skaičiavimai nepasitvirtina: „Bandai įsikibti visais būdais, lyg būtų išgyvenimo klausimas“. Pasak Vincento, vienas iš momentų, kai galime susitikti Dievą, yra tas, kai matome, kad mūsų planai griūva. Kelionės metu buvęs gvardietis išdrįsta pasinerti į viltį su pasitikėjimu. Vėliau jo žvilgsnis keičia kryptį ir sustoja ties „mūsų Išgelbėtoju“, kuris mus išveda iš vandenų neleisdamas paskęsti.
Tikėjimo žvilgsnis
„Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 31) – šią eilutę Vincentas sieja su savo kelione iš Romos į Fribūrą. Kelionėje jis randa nemažai vietų, kur buvo sustojęs eidamas į priekį. Gatvės suolai, šaligatviai, kur abejonių ir nevilties akimirką buvo viską numetęs ant žemės ir sėdėjo suėmęs galvą rankomis, pasirengęs atsisakyti kvapą gniaužiančio nuotykio. „Ten mane kankino abejonės, bet, laimei, gavau malonę tęsti ir baigti kelionę.“ Grįžimas į šias vietas jam suteikia galimybę sustiprinti tikėjimą ir patikrinti sąžinę. Ateityje jis tikisi išmokti labiau pasitikėti ir žvelgti teisinga kryptimi, net „jei viskas bylotų, jog skęstu”. Širdyje jis įsitikinęs, kad vienintelė mūsų viltis – Dievas.
Kai Viešpats beldžiasi į duris…
Nors Vincento ėjimas baigėsi, jis jam atvėrė nesibaigiantį gyvenimo su Dievu horizontą. Toks atradimas nereiškia, kad gali atsipalaiduoti ar įsipatoginti ant sofos… Veikiau turi išsaugoti šveicarų gvardiečio ginkluotę dvasinei kovai. „Grįžęs namo, tarsi užvėriau širdies duris Dievui, duris, kurias buvau atvėręs beeidamas”, – pastebi Vincentas. Greitai grįžta noras viską kontroliuoti kasdienybėje. Reikia kovoti ir laikyti duri atvertas – gyvenant krikščioniškai, visiškai pasitikint Tėvu, mano Vincent.
Subrandinti projektai
Rugsėjo pradžioje buvęs gvardietis pradėjo lankyti Fribūro universiteto teologijos fakultetą. Taip jis nori sukurti „tvirtą pagrindą“, kad galėtų „kalbėtis su Dievu“, nes jam susidarė įspūdis, jog žmonės dažnai Jį atmeta, nes Jo nepažįsta. Šis pasirinkimas atspindi ir Vincento vasarą išgyventą patirtį: susitikimas su Dievu yra neįkainojama dovana. Dabar jis brandina kitą svajonę – nueiti iki Šventosios Žemės. „Kada – nežinau, bet kai atsiras galimybė, turiu išdrįsti eiti. Tai bus didžiausia mano gyvenimo kelionė“, – įsitikinęs jaunuolis.
Skelbimas besidomintiems
Vincent nedvejodamas drąsina kolegas šveicarų gvardiečius, kurie svarsto grįžti pėsčiomis iš Romos. „Nesirūpink, tai beveik lengva, pakanka tik dėlioti pėdas vieną po kitos“, – sako Vincent. O ką patartų turistui? „Žinant, kad tai yra apie 1000 km, o žingsnis apie 70 cm, reikia žengti 1,5 milijono žingsnių.“ Tačiau svarbiausias žingsnis – pirmasis, jį žengus, kiti patys minasi. O svarbiausia, ką reikia išmokti – nustoti kontroliuoti. „Kai viskas klojasi ne taip, kaip planavai, tai būtent ta akimirka, kai eini teisinga kryptimi. Taip Dievas mus veda“, – mano Vincentas. Kitais žodžiais – gerai atidėti į šalį savo puikybę ir pradėti gyvybę teikiančią kelionę, nuolankumo kelionę.
„Keliauk, piligrime, tęsk savo paieškas, eik savo keliu, neleisk niekam tavęs sustabdyti. Priimk saulę ir dulkes, su plazdančia širdimi, pamiršk laikinumą. Viskas nesvarbu, nieko tikra, išskyrus meilę“ (Liturginis himnas)
