Spalio Artuma: kodėl turėčiau kitiems skelbti Gerąją Naujieną?
Tad šioje Artumoje žvelgiame į tuos, kurie jau tai daro. Norint būti misionieriumi, „nebūtinai reikia teorinio krikščionybės išmanymo ar gilių teologinių žinių. Gali tiesiog maloniu bendravimu ir draugyste skleisti Gerąją Naujieną“, – drąsina mus misionierius redemptoristas Rastislavas Dluhý, Lietuvoje gyvenantis jau metus, o prieš tai ne vienerius metus atvažiuodavęs pas mus su misijomis. Jo klausiame, kodėl popiežius šį mėnesį ypatingą dėmesį atkreipė į misijas, kas yra misija, iš kur ji kyla.
Viktorija Čirvinskaitė keletą metų gyvena Filipinuose, Talimo saloje, ir yra vienintelė gydytoja... 35 tūkst. žmonių. Su Artumos skaitytojais ji dalijasi, kaip pajuto pašaukimą vykti į misijas, kaip joms rengėsi, kaip dabar tarnauja skurdžioje saloje ir iš kur semiasi tarnystei jėgų. Jai užduodame ir klausimų, kurių ji neretai išgirsta iš lietuvių, – ar reikia misionieriaus šalyje, kur 80 proc. gyventojų yra katalikai, bei kodėl netarnauja Lietuvoje, kurioje dar tiek daug vargo?
Misionierius tėvas jėzuitas Antanas Saulaitis pasakoja apie lietuvaitę seserį Suzaną, kuri Brazilijoje, Sipo miestelyje, savo rankose ir širdyje laiko 16 tūkst. gyventojų bendruomenę. Tėvas Antanas parodo ir žavią misijų kasdienybę.
„Stengiuosi būti kunigas visiems ir visur esantiems“, – sako tėvas marijonas Kęstutis Kazimieras Brilius. Šiais laikais, kai vis daugiau laiko praleidžiame virtualiojoje realybėje, jis meta tinklus ir ten. Kunigas atsako, kaip pradėjo apaštalauti elektroninėje erdvėje, kas ir kokiais klausimais į jį kreipiasi, kaip toliau vystosi jų pažintis.
Šį mėnesį Bažnyčia kviečia misijų troškimo ir uolumo pasimokyti iš septynių šventųjų. Septynios jų istorijos parodys, kad galima būti misionieriumi ir neišeinant iš namų arba net ir neatverčiant to, kurį norėtum atversti. Vienas iš šių misionierių kaip evangelizacijos priemone mėgo naudotis... tradiciniu Japonijoje arbatos gėrimo ritualu.
Pradėję keliauti po Lietuvos parapijas, šįkart svečiuojamės Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje. Grožėjomės jos parapijos gyvybingumu. Apie tai straipsnyje „Kaip auga bendruomenė, arba Vakaras Vilkaviškio parapijoje“.
Dar vienai temai skiriame daugiau dėmesio šioje Artumoje – tai 30-asis mūsų gimtadienis. Šia proga žurnalo skaitytojus sveikina naujasis popiežiaus atstovas Lietuvoje arkivyskupas Petaras Rajičius. O mes patys žvelgiame į žurnalo kūdikystę ir vaikystę. Ilgametė redaktorė Vanda Ibianska pasakoja, kaip anksčiau dirbo, maketavo žurnalą, rūpinosi pirmaisiais kompiuteriais, platinimu. Čia ji prisimena ir mūsų žurnalui labai svarbų jos susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II, nubrėžusį mums kryptį: „Būsimo šventojo valia buvo tokia: žurnalas turi būti skirtas šeimai, t. y. jos reikmėms, problemoms ir ne tik bėdoms, blogiui, bet ir buičiai, kasdienybei. Taip tapome žurnalu šeimai.“
Silvija Knezekytė ta pačia proga apžvelgia pirmojo dešimtmečio žurnalus: „Bevartydama senus numerius pasijutau pakeliavusi laiku. Tarsi vėl išgyvenau, kaip keitėsi, kovojo, augo ir laisvėjo Lietuva“, – rašo ji. Kviečiame ir jus tai išgyventi.
Na, o vaikų mintys – kaip visad taikliausios! Šįkart ir jos apie Artumą. Antai septynmetis Ąžuolas sako: „Dar tikrai nežinau, bet galbūt, kai užaugsiu, aš irgi būsiu žurnalistas. Tada tai jau tikrai rašysiu visokių straipsnelių į Artumą. Rašysiu apie tai, kaip reikia daryti gerus darbus ir kaip padaryti, kad visi žmonės būtų laimingi. Rašysiu, kaip padaryti, kad vaikai nesimuštų ir dar kad visi turėtų pinigėlių ir galėtų nusipirkti valgyti. Kai užaugsiu, aš tikrai sugalvosiu ir viską parašysiu žurnale Artuma.“ Laukiam, Ąžuolai, Tavęs redakcijoje!
Be šių temų, rasite, kaip pasigaminti gardų rudeninį rizotą, gydytojas Vytis papasakos apie kataraktą, galėsite pasijuokti skaitydami šypsenas be raukšlių. Visa tai ir daugiau – spalio Artumoje.
