Paminėtas ortodoksų metropolitas, miręs ant popiežiaus rankų

„Nepaisant trumpo gyvenimo, metropolito Nikodemo palikimas toliau brandina vaisius Ortodoksų Bažnyčioje, ypač santykiuose tarp Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios. Jis iš tiesų buvo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje atsiradusių naujų santykių tarp mūsų Bažnyčių pradininkas. Kai jis buvo Ortodoksų Bažnyčios išorinių santykių departamento vadovas, nusprendė, pirmasis iš ortodoksų Bažnyčių siųsti stebėtojus į Vatikano II Susirinkimą nuo pat jo pradžios. Jo iniciatyva Rusijos Ortodoksų Bažnyčios šventasis sinodas 1969 metais nusprendė leisti tam tikrą comunicatio in sacris išskirtinėmis aplinkybėmis“, – pažymėjo kardinolas Kochas ir pridūrė, jog metropolito Nikodemo pastangų pamatas neabejotinai buvo meilė Kristui, kurią jis maitino malda ir ypatingai dieviškąja liturgija, kurią labai puoselėjo. Malda metropolitui Nikodemui leido būti atviram visiems, palaikyti daugybę draugiškų ir broliškų ryšių, taip pat ir su įvairiais katalikų Bažnyčios nariais. 

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas priminė, jog metropolitas Nikodemas savo pirmąjį akademinį darbą skyrė popiežiui Jonui XXIII ir vertino šį būsimą šventąjį. Metropolitas Nikodemas taip pat ne kartą lankėsi Romoje, susipažino su įvairiomis bendruomenėmis ir Šventojo Sosto institucijomis, kuriose buvo laukiamas kaip brolis. Šiuose vizituose jį lydėjo sekretorius ir, galima sakyti, dvasinis sūnus – dabartinis patriarchas Kirilas.

Kardinolas Kochas prisiminė, jog savo nesenų vizitų Sankt Peterburge metu aplankė metropolito Nikodemo kapą ir padėkojo Dievui už jo vertingą indėlį siekiant paklusniai išpildyti Jėzaus maldą, kad jo mokiniai būtų viena.  

Kardinolas taip pat paminėjo metropolito Nikodemo mirties aplinkybes. 1978 rugsėjo 5 dieną metropolitas susitiko su buvusiu Venecijos patriarchu Albino Luciani, kuris buvo išrinktas popiežiumi Jonu Pauliumi I. Šio susitikimo metu jį ištiko širdies smūgis.

Apie paskutines metropolito Nikodemo gyvenimo savaites yra išsamiai papasakojęs ispanų jėzuitas Miguel Arranz iš Popiežiškosios rusų kolegijos (Russicum). Metropolitą jis pažinojo ne vienerius metus, lankėsi tuometiniame Leningrade. Metropolitas Nikodemas paskutinį kartą į Romą atvyko 1978 rugpjūčio pradžioje dalyvauti Pauliaus VI laidotuvėse. Po to, jėzuitų kvietimu, jis liko svečiuotis jų namuose Fraskatyje, Romos apylinkėse. Kitą dieną po popiežiaus Jono Pauliaus I išrinkimo, rugpjūčio 27–ąją, jis atvyko į Romą ir dalyvavo pirmoje šio popiežiaus sekmadienio vidudienio maldoje. Jėzuitas Arranz buvo jo nuolatinis palydovas ir vertėjas. Metropolitui Nikodemui audiencija pas popiežių buvo paskirta rugsėjo 5-ąją, dieną po jo įžengimo į apaštalo Petro sostą. Pasinaudojęs keliomis laisvomis dienomis, rusų ortodoksų ganytojas nuvyko į Turiną ir pasimeldė prie Turino drobulės. Popiežiaus audiencija, paties metropolito prašymu, buvo privati: tuo ji skyrėsi nuo kitų Rytų Bažnyčių delegacijų mandagumo ir pasisveikinimo vizitų. Dėl šios priežasties audiencijos metu vienas kitam pasakyti žodžiai išliko paslaptyje. Tik popiežius Jonas Paulius I vėliau pakomentavo, kad jų susitikimas buvo labai gražus. Būtent per popiežiaus atsakomąją kalbą metropolitas pasijuto blogai, sukniubo, jį ištiko infarktas. Buvo žinoma, kad jis turėjo širdies ydą ir kelis kartus buvo patyręs priešinfarktinę būklę. Be abejo, situacija visus labai išmušė iš vėžių, kažkas išbėgo pakviesti gydytojo, tačiau, šis atėjęs konstatavo mirtį. Prieš galutinai užgęstant gyvybei Jonas Paulius I priklaupęs lotyniškai sukalbėjo išrišimo maldą. Po dviejų dienų iš Rusijos atvyko delegacija, kuri paėmė velionio kūną, iki to laiko pašarvotą šv. Onos bažnyčioje Vatikane.  

Metropolito Nikodemo atminimo konferencijoje dalyvavo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pareigūnas Jaromiras Zádrapa SJ ir Minsko-Mogiliovo metropolitas arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius. Pastarasis prisiminė tiesioginę pažintį su Nikodemu. Tai įvyko Leningrade 1965 metais, vienintelėje atidarytoje katalikų bažnyčioje. Pasak Kondrusevičiaus tuo metu jis, antrojo politechnikos universiteto kurso studentas, dalyvavo Kalėdų šv. Mišiose, po kurių tikinčiuosius šventiškai pasveikino būtent Nikodemas. Jei šiandien tai normalus gestas ortodoksų ir katalikų santykiuose, tuo metu jis buvo visai netikėtas. Juo labiau, kad Nikodemas pradėjo kalbėti ir apie Vatikano II Susirinkimą, apie jo skelbiamą atnaujinimą: šios temos oficialioje sovietinėje žiniasklaidoje buvo visiškai užgniaužtos. Šis epizodas giliai įsispaudė į arkivyskupo Kondrusevičius, kuris taip pat reguliariai aplanko velionio kapą Sankt Peterburgo šv. Aleksandro Nevskio vienuolyne, atmintį. (RK / Vatican News)