Paieška

Šv. Johnas Henry Newmanas Šv. Johnas Henry Newmanas  

Velso princas: Newmanas – šventasis, tiesęs tiltus tarp dviejų tradicijų

Kardinolo Johno Henry Newmano kanonizacijos iškilmių išvakarėse Vatikano dienraštis L’Osservatore Romano paskelbė Velso princo Charleso straipsnį.

Princas Charlesas teigia, kad Newmano skelbimas šventuoju – tai ypatinga šventė ne tik Jungtinei Karalystei ir katalikams, bet visiems branginantiems vertybes, kuriomis vadovavosi kardinolas, o jo pavyzdys šiandien yra reikalingesnis labiau nei bet kada anksčiau.  Newmano pavyzdys moko gintis nekaltinant, nepritarti neišreiškiant nepagarbos, ir galbūt labiausiai, matyti skirtumus labiau kaip susitikimo, o ne išsiskyrimo vietas.

Johnas Henry Newmanas visą gyvenimą nuoširdžiai atsidavęs dirbo Bažnyčiai. Būdamas anglikonas jis skatino atsigręžti į katalikiškas šaknis, o atsivertęs į katalikybę jis buvo pasirengęs mokytis iš anglikonų tradicijos, pavyzdžiui, didinti pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Newmanas inicijavo atviras diskusijas tarp katalikų ir kitų krikščionybės atšakų atstovų, tokiu būdu atverdamas kelią vėlesniems ekumeniniams dialogams.

Anot Velso princo, visai nesvarbu, kokie mūsų įsitikinimai ir kokios mūsų tradicijos, mes nepriklausomai nuo to, ar esame katalikai ar ne, galime naudotis Newmano unikalia perspektyva, ypatinga išmintimi ir įžvalgomis. Mes galime semtis įkvėpimo iš jo darbų net ir tada, kai atpažįstame, kad jis kaip ir visi žmonės turėjo neigiamų savybių. Pats Newmanas matė savo ydas, kurios nesiderino su jo paties turimais idealais, tačiau iš jų mokėsi dėkingumo Dievui už Jo gailestingumą.

Newmano kaip teologo darbas parodė, kad laikui bėgant mūsų supratimas apie Dievą gali augti. Kardinolo, ėjusio tikėjimo ir proto suderinimo keliu, įžvalgos padarė didžiulį poveikį vėlesniems mąstytojams. Be to, princo teigimu, turbūt svarbiausia, kad jis buvo žmogus, laikęsis savo įsitikinimų nepaisant nepalankių sąlygų. Jis buvo savo tautos ir Bažnyčios lyderis katalikų emancipacijos proceso ir Katalikų Bažnyčios hierarchijos atstatymo Jungtinėje Karalystėje metu. Kardinolo nuoširdumas ir nesavanaudiška draugystė puikiai atsispindi jo susirašinėjimuose. Yra surinkta daugiau kaip 30 tomų laiškų, kurių dauguma skirti ne kolegoms intelektualams ir garsiems lyderiams, bet šeimai, draugams bei parapijiečiams.

Newmanas jautė meilę gimtosios šalies kraštovaizdžiui ir kultūrai. Birmingame jis įgyvendino iš Romos, kurią įvardino kaip nuostabiausią vietą Žemėje, parsivežtą idėją – įkūrė Oratoriją. Anglijoje įkurdamas Šv. Pilypo Neri oratorijos kongregaciją, Newmanas tokiu būdu siekė skleisti ugdymo ir tarnystės charizmą. Joje dabar veikia Newmano atminimui skirtas muziejus.

Johnas Henris Newmanas taip pat jautė meilę Oksfordui: pastarąjį apdovanojo ne tik savo pamokslais, bet ir anglikonų bažnyčia Littlemore mieste. Ji buvo pastatyta po pirmojo Newmano apsilankymo Romoje, kuriuo jis siekė atrasti savo būsimo dvasinio kelio kryptį ir apmąstė savo santykį su Anglikonų ir Katalikų Bažnyčiomis.

„Kai minime šį puikų britą, šį didį Bažnyčios žmogų ir, kaip dabar galime sakyti, šį didį šventąjį, kuris tiesė tiltus tarp dviejų tradicijų, dėkojame už draugystę, kuri nepaisant išsiskyrimo, ne tik nenutrūko, bet ir sustiprėjo“, – teigiama Velso princo straipsnyje. Anot jo, galime pamatyti, kaip galų gale nuoširdžiai ir drąsiai eidami skirtingais keliais, kuriais mus veda sąžinė, mūsų susiskaldymas gali paskatinti geriau vieniems kitus suprasti, o mūsų keliai vesti į bendrus namus. (AČ / VaticanNews)

2019 spalio 12, 15:53