Paieška

Vatican News
Mariangela vaikystėje Mariangela vaikystėje  Istorijos

Mariangela – „gyvybės rate“

Mariangelos Crea istorija užduoda mums klausimą – kas mes esame, kad nuspręstume, jog žmogiška būtybė turi mirti iš alkio ir troškulio?

Andrea De Angelis – Palmi (RC, Italija)

Į vieną klausimą kai kas neseniai davė atsakymą: mirtis. Tuo tarpu kiti, daugybė kitų visada ir bet kokia kaina gina gyvybę. Žmogaus orumą. Mariangelos orumą, dvidešimt penkerių metų italės merginos, kuriai skirti popiežiaus Pranciškaus žodžiai, ištarti liepos mėnesį: „Nekurkime tokios civilizacijos, išbraukiančios asmenis, kurių gyvenimą laiko nebepakankamai oriu, kad jie gyventų: bet kuri gyvybė visada yra vertinga“. Tai žodžiai, kuriuos Mariangelos tėvai, abu medikai, įgyvendina jau daugiau nei dvidešimt metų.

Trejų metukų mergaitės grožis

Gyvybės vertingumą galima piešti įvairiais būdais, bet piešinys visada turės centrą. Apskritime gali būti įvairaus ilgio spindulių, kai kuriuos spindulius sudarys daugybė taškelių, kurie nutolę nuo vieno taško – centro. Gali būti įvairių kelių, visiškai skirtingų, gali atsirasti veiksnių, kurie niekuomet nebus vienodi, tačiau visada turi būti centras: žmogaus asmuo.

Mariangela mėgo Simbą, vieną populiariausių to meto animacinių filmukų herojų. Šios juostos garso takelis buvo „Gyvybės ratas“. Mažylė praleisdavo valandas žiūrėdama į liūtuką ekrane, galbūt svajodama susitikti jį gyvai, kai žaisdavo su jį vaizduojančiu pliušiniu žaislu. Miestelyje ją pažinojo visi: ji buvo mažiausia iš keturių vaikų, vienintelė mergaitė, taip ilgai laukta ir mylima. Baltaplaukė, žydraakė, su švelnia šypsena. Buvo neįmanoma jos nepastebėti. Jos charakteris buvo stiprus, ryžtingas: ji mokėjo išreikšti norus, net tokio jauno amžiaus.

Liga

Mariangelos liga prasidėjo 1998 m. sausį. Kovą ji buvo pirmą kartą paguldyta į ligoninę. Ją apžiūrėjęs medikas pasakė: „Šios mergaitės liga man primena tuberkuliozinį meningitą, kurio atvejų pasitaikydavo anksčiau“. Per penkis mėnesius ji dar tris kartus buvo paguldyta į ligoninę. Triesto ligoninėje jai diagnozuota Bartonellos liga. Mariangela grįžta namo, bet situacija blogėja – smegenų pažeidimai atrodo didesni, birželį pirmą kartą ištinka koma, kuri praeina pati. Iš Triesto ji išgabenama į Briuselį, kur atmetama Bartonellos infekcijos versija. Nustatoma tuberkuliozinė infekcija. 1998 m. dar daugiau operacijų, spalį vėl ištinka koma, iš kurios mergaitė perėjo į būseną, vadinamą vegetatyvine. Joje Mariangela yra ir šiandien.  Mažylė liko Briuselyje su mama dar septynetą mėnesių, į namus grįžo 1999. Jai buvo nesenai sukakę 5 metai.

Naujas gyvenimas

Gyvenimas pasikeičia iš pagrindų. Apie jį nemažai gali papasakoti Mariangelos mama, daktarė Mariagrazia Cannizzaro, kuri atsisakė profesinės karjeros ir atsidavė šeimai, ypač mažosios Mariangelos priežiūrai.

Medikė, kaip ir jos vyras, pasirinko didesnio pasiaukojimo kelią: atsisakė pašaukimo, kuriam skyrė daugiau nei dešimt universitetinių studijų metų, kad įgyvendintų savo svajonę ir taptų gydytoja. Gyvenimas persikeičia ir tave pribloškia. Tai patyrė ir kiti vaikai, trys Mariangelos broliai, kurie susidūrė su tokiu dideliu skausmu ir kasdieniniu iššūkiu, tokiu ypatingai jautriu laikotarpiu, kai eini į pradinę mokyklą ar esi paauglys. Tai pažįstama ir visiems Crea šeimos giminaičiams, ypač seneliams iš motinos pusės, kurie ir šiandien gyvena netoli savo mylimos anūkės. „Didžiulė, neaprėpiama, nesibaigianti“ – trys būdvardžiai, kuriais senelė iš tėvo pusės apibūdina meilę anūkei, nešiojančiai tokį pat vardą kaip jos, kurią matė gimstant ir kuri dabar prikaustyta prie lovos. Senelės iš motinos pusės ranka visada sugniaužta anūkės rankoje, ji, kupina didžiulio tikėjimo, kasdien sėdi prie Mariangelos. Be perstojo meldžiasi, kaip ir bet kuri kita senelė ir kaip daugelis kitų artimųjų, kurie nuolat mintyse nešiojasi šią mergaitę, šiandien sulaukusią dvidešimt penkerių.

Mariangela  su mama, Mariagrazia Cannizzaro
Mariangela su mama, Mariagrazia Cannizzaro

Tėviška meilė

Būti tėvais – tai dovanoti pasauliui naują gyvybę, ją saugoti, globoti, vėliau ją paleisti. Laisvė, reiškianti drąsą, atsakomybę, brandą. Visos savybės dar reikalingesnės sergančios dukters atveju, kurią reikia prižiūrėti, globoti, nes ji trapi, silpna, kaip pirmaisiais gyvenimo metais. Tai kitoks silpnumas, kuris nepanaikina to orumo, kurį Mariangelos tėtis gina bet kokia kaina. Medikas, tėvas, vyras. „Dabar ji savo pasaulyje, tačiau mums dėl to nenustojo būti žmogumi“, – pasakoja istoriją savo šeimos, iš kurios gyvenimas pareikalavo didžiulės stiprybės. „Jei nepaduosiu savo dukrai valgyti ir gerti, ji mirs. Leisti mirti iš alkio ir troškulio tokioje situacijoje reiškia įžeisti žmonių giminę, nes tai, kas įvyko pasaulyje, – tęsia tėvas, kurio balsas lūžinėja iš susijaudinimo, – atima žmogaus orumą iš mano dukters“. Orumą, kurį jis kartu su savo šeima visada gynė ir gins.

Mariangela vaikystėje
Mariangela vaikystėje

Viloje, „apsimetant, kad gyvenimas normalus“

Palmi mieste, kur Mariangela visada gyveno, stovi Mazzini vila, viena gražiausių Kalabrijos Redžo provincijos vietų. Iš ten atrodo, kad gali paliesti Siciliją, gerai matosi ir Eolijos salos. Į tą vilą, ypač vasarą, tėvai dažnai nusiveža Mariangelą vėlyvomis ryto valandomis, kai saulė jau karšta, tačiau oras išlieka gaivus. Pasivaikščiojimas, kur iš vienos pusės matai jūros smėlį, iš kitos augmenijos žalumą, gydytojui Crea yra „rojus“. „Čia ir saulė, ir gaivus oras, ar ne, Mariangela?“, – sako tėtis dukrai. Vėliau pamažu nutolsta, atvėręs skausmą, kurį nešiojasi širdyje, žodžiais: „Šitaip apsimetame, kad gyvenimas normalus“. Laikykis, Mariangela, laikykitės, drąsieji šeimos nariai, kurie kasdien daugiau nei dvidešimt metų rodote pasauliui, ką reiškia centrinę vietą skirti žmogui, gyvybei, kiekvieno ir visų orumui.

Mariangela viloje su tėčiu
Mariangela viloje su tėčiu
2019 spalio 16, 12:08