Cerca

Vatican News
Dievas, susitikęs mus, tegul nešvarius ir išsitepusius, vis tiek sugeba apkabinti Dievas, susitikęs mus, tegul nešvarius ir išsitepusius, vis tiek sugeba apkabinti 

Dvidešimt ketvirtasis eilinis sekmadienis

Mūsų žmogiški išskaičiavimai sudaro kontrastą nepailstančiai tėvo meilei. Jo širdyje viskas yra skirta meilei. Jis negali nemylėti. Šiam tėvui, mūsų visų Dievui Tėvui, mes visada esame Jo vaikai, dėl kurių Jis padarys viską.

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“. „Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“. Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15, 1–32)

VIS DAR NEPAŽĮSTAMAS TĖVAS

Ko gero, ne vienam tikinčiajam gali kilti klausimas, ar Dievas, susidūręs su mūsų nuolat daromomis nuodėmėmis, nesijaučia nusivylęs ar supykęs. Žvelgiant grynai žmogiškai būtų natūralu jaustis apviltu: „Mano vaikai, kuriuos taip myliu, taip jais rūpinuosi, kurių nuolat ieškau, amžinai nusigręžia nuo manęs“… Dievo teisingumas reikalautų nubausti prasikaltusius, tačiau, kaip girdime pirmajame šio sekmadienio Mišių liturgijos skaitinyje, pakanka nuolankaus Dievo tarno Mozės užtarimo, kad sužadintų Dievo gailestingumą: „Viešpats pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai“. Tame slypi tikroji tiesa: Dievo meilė neleidžia paslėpti Jo meilingos galybės, Jo kantrybės, Jo gailestingumo…

Dievas pasirenka mus todėl, kad mus myli, o mylėdamas neleidžia mums pražūti. Jis ieško mūsų tol, kol ryžtamės sugrįžti pas Jį.

Kita vertus, kodėl Jėzus atėjo į žemę? Tam, kad išgelbėtų nusidėjėlius. Antrajame skaitinyje girdime apaštalo Paulius žodžius, kuriais jis apibūdina save patį: „Viešpats Kristus Jėzus mane… palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta… ir mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui“.

Dievo meilė iš tiesų yra stulbinanti, neaprėpiama, galingesnė už bet kokią kitą Visatos jėgą, nes Dievo meilė – tai gailestingumas ir atleidimas. Jėzus tai ypatingai pabrėžia ir skelbia mums. Tam Jis pasinaudoja visomis prieinamomis priemonėmis, netgi Rašto aiškintojų ir fariziejų, besipiktinančių, kad Jėzus bendrauja su nusidėjėliais ir nuolat rodo savo meilę jiems, veidmainyste.

Šiandien Mišiose skaitomą palyginimą visiškai teisėtai galėtume pavadinti evangelija Evangelijoje.

Čia kalbama apie pražuvusį ir  atrastą jaunuolį, apie jį atradusio tėvo laukimą ir džiaugsmą, apie pasidalijimo laimę. Šis palyginimas apie gailestingąjį Tėvą mus verčia permąstyti anksčiau susikurtą Dievo įvaizdį: Dievas visuomet yra mūsų gyvenime, kad tyliai iškęstų sūnaus maištą ir nepriimtų „ištikimojo“ sūnaus argumentų.

Sūnus, išgyvendamas jaunystės maištą, skatinamas karštligiško noro būti savarankišku, nori patirti laisvės svaigulį. Prieš jo akis atsiskleidžia jokių sąlyginumų nevaržomas gyvenimas, taip, kaip atsitinka su mumis visais, kuomet paliekame Dievą. Sūnus puola į tą gyvenimą visa savo esybe: išlaidauja, gyvena, į nieką neatsižvelgdamas, tolimoje šalyje, išnaudodamas nutrūkusius savo ryšius su tėvu. Juk jis ir išvyko taip toli, kad tėvas net ir negalėtų jo pasiekti …

Tiek daug mūsų gyvenimo akimirkų būna panašios į šią situaciją: esame pasimetę, beatodairiški, nesiorientuojantys, gyvenantys beprasmybėje…

Tačiau ateina momentas, kai jaunuolis pradeda žengti atsivertimo keliu. Tiesa, tai dviprasmiškas ir neaiškus atsivertimas, taip, kaip atsitinka ir mums, grįžtant pas Dievą, kai net nežinome, kodėl tai darome: gal iš baimės, gal tam, kad pasijustume ramesni, o gal todėl, kad atradome Jo meilę. Labai dažnai grįžtame pas Viešpatį ne todėl, kad jaustume nuoširdų gailestį, bet todėl, jog esame išalkę, kad, būdami toli nuo Jo, randame vien tik kartėlį, esame vieniši, jaučiame diskomfortą, nes, atitolus nuo Jo, vis garsiau prabyla mūsų ilgesys.

Taip ir palyginimo jaunuolis nori grįžti namo ne todėl, kad ilgisi tėvo, bet todėl, jog prisimena, kad tėvo tarnai gyvena geriau už jį. Jie bent jau gali iki soties pavalgyti. Sūnui nerūpi, kad jis sukėlė kančią tėvui, bet galvoja vien apie tėvo turtus. Jis grįžta, dar kartą demonstruodamas savo nejautrumą.

Tėvas – tai kitas, meilės pasaulis. Jis jau iš tolo pamato ir atpažįsta sūnų, nes visąlaik gyveno laukimu, žvelgdamas į tolius, kur bet kada galėjo pasirodyti mylimas sūnus.

Mūsų žmogiški išskaičiavimai sudaro kontrastą nepailstančiai tėvo meilei. Jo širdyje viskas yra skirta meilei. Jis negali nemylėti. Šiam tėvui, mūsų visų Dievui Tėvui, mes visada esame Jo vaikai, dėl kurių Jis padarys viską.

Tai leidžia mums suvokti, kodėl Dievas, susitikęs mus, tegul nešvarius ir išsitepusius, vis tiek sugeba apkabinti. Suprantame, kodėl Dievas, nežiūrint mūsų šalin sukamo veido, vis tiek ryžtasi mus pabučiuoti.

Reikia džiaugtis, reikia surengti šventę: šis sūnus buvo miręs ir atgijo. Tėvo džiaugsmas toks didelis, kad jis išreiškiamas netgi savotiška perdėtai.

Kaip tik šis perdėjimas ir užtraukia šešėlį: tai vyresniojo sūnaus pyktis. Jis nenori eiti į namus, kuriuose yra jo palaidūnas brolis, todėl tėvui dar kartą tenka išeiti iš namų. Šis tėvas visuomet pasirengęs išeiti ir pasitikti. Jis klajoja visur, kur kenčia jo paklydę vaikai.

Kontrastas tarp tėvo džiaugsmo ir vyresniojo sūnaus atsiribojimo kelia savotišką skausmą. Buvo galima manyti, kad jis, pasilikęs namuose, bus ištikimas savo meilėje, tuo tarpu pasirodo, kad tėvo atžvilgiu jis jautėsi tik tarnu…

Mes visuomet klysime, Dievą laikydami vien šeimininku, Jo bijodami ar turėdami kokių nors išskaičiavimų. Mūsų Dievas yra Tėvas. Vien Tėvas. Amžinai Jis yra Tėvas, visuomet pasirengęs kelionei, kad surastų mus, savo vaikus, ir mes galėtume iš naujo suvokti Jo meilę… (mons. Adolfas Grušas)

2019 rugsėjo 14, 17:14