Dvidešimt penktasis eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą, eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“ O tasai tarė sau: „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos“. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus“. Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuojau pat rašyk: penkiasdešimt“. Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių“. Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt“. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.

Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose. Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo, tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o šitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. (Lk 16, 1–13)

KRIKŠČIONIO APSUKRUMAS

Nėra jokių abejonių: Viešpats aiškiai parodo savo simpatiją neteisingam prievaizdui, o Jo skundas nukreiptas prieš tuos, kurie pasirodo nesugebantys sekti Jo nurodytu keliu: Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai…

Toks Išganytojo požiūris glumina mus, ištikimus ir garbingus Viešpaties tarnus. Juk mes labai gerai suvokiame, kam esame pašaukti, seniai padalijome visą pasaulį. Visiems aišku, kurioje pusėje yra gėris, o kurioje blogis. Pasirodo, kad mums trūksta vieno dalyko: sveiko apsukrumo.

Iš tiesų, Jėzus mokė mus būti gerais žmonėmis, tačiau niekuomet nesakė, kad turime būti abejingi viskam, kas dedasi aplink mus, kad neturime nuolat galvoti, kaip savo tikėjimą ir gerumą paskleisti savo aplinkoje. Priešingai, Dievo planas buvo visiškai kitoks.

Drįsčiau sakyti, kad neteisingasis prievaizdas iš Jėzaus palyginimo tam tikra prasme buvo būsimojo krikščioniško šventumo pirmavaizdis.

Krikščionybė atėjo į pasaulį, kaip stulbinanti naujiena. Kuomet Išganytojas Kalno pamoksle kalbėjo apie palaiminimus, Jis tais žodžiais stebino ir piktino savo klausytojus, ypač tada, kai ištarė žodžius: O aš jums sakau. Jėzaus amžininkai niekaip negalėjo suvokti, kad pats Dievas atėjo pas juos.

Vėlesnių laikų šventieji taip pat dažnai labai savotiškai interpretavo Evangelijos žinią. Jie stebino pasaulį kaip tik savo poelgių neįprastumu, kitokiu požiūriu į tikėjimo tiesas, dar labiau atskleidžiančias žmonėms Dievo malonės gausą. Jie nebijojo svajoti, nebijojo žvelgti į paslapčių gelmę.

Mes, šių laikų krikščionys, ko gero jau seniai į palėpes tarp senienų suslėpėme savo fantaziją, išradingumą, tai darydami vardan ne visai teisingai suprasto ortodoksiškumo.

Mes tapome tiesos, kurią laikome užrakintą savo proto nelaisvėje, įkaitais. Monotoniškai kartojame tuos pačius žodžius, darome tuos pačius veiksmus, turime iš anksto parengtus atsakymus, išskaitytus storose ir išmintingose teologų knygose, bijodami patys sau ir kitiems pasakyti, kaip iš tiesų tikime ir ką galvojame patys.

Taip mes jau nieko nebenustebiname. Tapome savotiškais krikščioniškos naujienos biurokratais, sugebančiais patį žavingiausią dalyką paversti abejingu kartojimu. Mūsų elgesyje neįmanoma įžvelgti mūsų pačių vidinio įsitikinimo, nesijaučia džiaugsmo, kad esame su Dievu, nepanašu, kad norime, jog Dievas būtų ir su kitais žmonėmis. Mūsų tikėjimui trūksta išradingumo, ir tai ne vien skelbiant Evangeliją, bet taip pat ir ieškant, kaip galėtume išreikšti savo meilę artimui.

Tad netenka stebėtis, kad žmonės, prisiartinę prie mūsų, labai dažnai nusivylę pasitraukia…

Ar mes žinome, ką turėtume daryti, kad tikėjimas būtų gyvas mumyse?…

(Mons. Adolfas Grušas)