Dievas gyvena Romoje?

Natalia Kindrativ ir Irynka Hromotska

Viktoria: nuo netikėjimo iki kariuomenės

Viktorijos tėvas buvo komunistas. Štai kodėl ji išaugo netikinti. „Mano tėvai manęs neišmokė melstis“, prisimena. „Kai nuėjau dirbti į fabriką, viena draugė padavė man raštelį su užrašu „Tėve mūsų“ ir patarė skaityti prieš užmingant. Tai buvo vienintelė malda, kurią mokėjau“.

1995 m. Viktorija palieka fabriką ir įstoja į kariuomenę. Tampa karininke, jos vaidmuo – neleisti žmonėms įeiti į karinę bazę. Tačiau jos balsas nepakankamai „įsakmus“, jai sudėtinga įsilieti į karinį gyvenimo stilių.

Maksymas: nuo kariuomenės iki tikėjimo

Maksymo dėdė buvo pulkininkas, jis vadovavo malūnsparnininkų būriui. Dėl to Maksymas kariuomenėje jautėsi savas. Jis pasakoja: „Kai manęs klausė, ką norėčiau daryti, atsakiau, kad noriu skraidyti kaip mano dėdė“. Tačiau mano tėvai taip bijojo, kad įtikino eiti kur tik nori, bet tik ne į aviaciją“.

Taip Maksymas patenka į artilerijos žvalgybą. Ketvirtais studijų metais susidraugauja su karo kapelionais. „Kapelionai labai įdomūs žmonės“, – sako Maksymas. „Eidavau su jais į našlaičių namus. Tai buvo kaip šviežio oro gūsis po sunkaus karinio pasaulio“. Akimirka, kai pažvelgia giliai į savo vidų ir atranda save, ištinka tada, kai pirmą kartą patarnauja liturgijoje bažnyčioje. „Tai buvo taip gilu, taip lietė. Nesupratau, kas buvo sakoma, tačiau tai buvo įspūdinga ir neapsakoma“. 

Viktorija: kelias link Romos

2000-aisiais Viktorija atvyksta į Romą. Ukrainoje dukrą Kateriną paliko su močiute. Viktorija nekalbėjo itališkai, tačiau jai reikia užsidirbti pinigų, kad leistų Kateriną į mokslus. Romoje susitinka Mariją, kuri pasiūlo jai atsivežti į Italiją ir dukrą. „Iš pradžių ji nenorėjo čia būti“, – pasakoja Viktorija. „Jos nepriėmė į mokyklą. Trūko dokumentų“. Motina ir dukra pradeda dirbti auklėmis dviejose skirtingose šeimose. Jų gyvenimai išsiskiria.

„Kai atvykau į Romą, Marija man davė maldaknygę, kurią ėmiau atidžiai skaityti“, – prisimena Viktorija. „Man ypač patiko malda už vaikus, kurią kas vakarą sukalbėdavau“. Kai turėdavo laisvą savaitgalį, Viktorija pėsčiomis eidavo į Didžiąją Švč. Mergelės Marijos baziliką ir ten iki vėlyvo vakaro melsdavosi. Visuomet – už dukterį Kateriną.

Maksymas: kelias link kunigystės

Meldžiasi ir Maksymas. Melstis jam – nauja. Meldžiasi ypač dėl to, kad  bando suprasti, ką jam toliau daryti su savo gyvenimu. Nebėra toks užtikrintas, kad nori likti kariuomenėje. Galiausiai priima svarbų sprendimą,prieina išpažinties ir pirmą kartą priima Komuniją. 

„Prisimenu tą akimirką, kai nutariau stoti į seminariją. Mano giminaičiams, vadovybei ir draugams tai buvo šokas“. „Jaučiausi toks laimingas, jutau tokią ramybę“, – pasakoja jis.  „Leidausi į vis gilesnį santykį su Dievu. Tai buvo gilus asmeninis atsivertimas“. Po to, ką vadina „karine betvarke“, Maksymas sako jaučiasi laisvas: „Turėjau būdų augti, galėjau pasirinkti“. Seminarijoje atranda psichologiją. „Mane ji domino, nes man padėjo geriau pažinti save, suteikė supratimą, galimybę atpažinti mano pašaukimą“.  

Viktorija: rasti namus toli nuo namų

Marijos padedamos, Viktorija ir jos duktė pradeda lankytis bažnyčioje kiekvieną sekmadienį. Eina į ukrainiečių parapiją Romos centre. Ten sutinka nemažai Ukrainos diasporos narių: gali kalbėtis, dalintis žiniomis iš namų, kartu švęsti ir dalyvauti „vertepes“, tradiciniame kalėdiniame ukrainiečių marionečių teatre.

„Mūsų giminaičiai toli“, – pasakoja Viktorija, „tad parapijos bendruomenė mus sujungia. Per Kalėdas rengiame ukrainietišką vakarienę 20–30 žmonių“, – dalijasi Viktorija. Romoje tiek daug gyvenančių ir dirbančių ukrainiečių, kad juos audiencijoje priėmė popiežius. Viktorija išdidžiai rodo nuotraukas iš susitikimo su popiežiumi Pranciškumi.  

Maksymas: rasti pašaukimą pašaukime

Maksymas nenorėjo iš karto būti įšventintas į kunigus. Buvo dar per daug patrauktas psichologijos: tai pašaukimas pašaukime. Studijuoja Romos Popiežiškajame saleziečių universitete, gyvena graikų Popiežiškojoje šv. Atanazo kolegijoje. „Tai buvo galimybė studijuoti universitete, kur susitinka daugelio tautybių žmonės“, – sako Maksymas, tėvynėje žinojęs tik Ukrainos graikų katalikų Bažnyčią. Pasakoja vėliau pažinęs Romos Katalikų Bažnyčią ir jo dvasinis akiratis prasiplėtė: „Pamačiau Bažnyčios, atviros tautoms, prieinamos Bažnyčios pavyzdį“.

Maksymas mano, kad teologinės disciplinos yra labiau teorinės ir filosofinės, tuo tarpu psichologija labai praktiška, jai rūpi žmonių psichinė, dvasinė tikrovė. „Psichologija atveria duris ir žmonėms, nesantiems Bažnyčioje, bet patiriantiems gyvenimo sunkumų“, – sako jis. Maksymas mano, kad teologiją ir psichologiją galima derinti praktiniu būdu. Todėl nori tuo pat metu praktikuoti abu pašaukimus – tapti psichoterapeutu ir kunigu. Jis sako sutikęs Romoje žmonių, kuriems sėkmingai pavyksta tai suderinti.

Viktorija: maldos galia

Viktorijos maldos už dukterį buvo išklausytos. Katerina atrado naujų draugysčių ir naują aistrą: kovos menus. Ji gauna juodą Taekwondo diržą. Šiandien ji veda kursus vaikams ir tikisi atrasti naujas mokymosi formas. Katerina pabaigė ir psichologiją Romos katalikiškame universitete. Pirmajame savo baigiamojo darbo lape ji rašė: „Mama, padarėme tai kartu!“. Viktorija įsitikinusi, kad rado tikėjimą Romoje. Sutikti žmonės padėjo jos dukrai priartėti prie Dievo, tačiau stipriausia yra maldos galia, malda yra galinga jėga: „Kai meldiesi, Dievas tave išklauso“.

Maksymas: gyventi su Dievu

Ir Maksymas mano, kad buvimo Romoje faktas turėjo didelę įtaką jo pašaukimui. „Studijų metu pradėjau jausti didesnį asmeninių paieškų poreikį, Roma man padėjo augti dvasiškai ir pasitikrinti pašaukimą“. Romoje Maksymas sako radęs pagrindines vertybes: „gyventi dėl Dievo kaip žmogus“.