Paieška

Vatican News
Laiminantis Jėzaus Laiminantis Jėzaus 

XXI eilinis sekmadienis

Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“. „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13,22 - 30)

KAD NENUEITUME Į NEŽINIĄ, mons. A. Grušas

Mums gali pasirodyti, jog Mokytojas, liepdamas į Dievo karalystę eiti per „ankštus vartus“ yra pernelyg reiklus. Ne vienam gali kilti noras paklausti: „Kodėl reikia tų ankštų vartų? Juk egzistuoja ir platūs vartai“…

Vis dėlto, gerai tai apmąsčius, tampa aišku, kad reikalavimas žengti per ankštus vartus nėra Dievo mums rodomas kietumas, bet iš tikros meilės kylantis poreikis. Juk meilė yra didelė, kaip pasaulis, jos negali užlieti vandenyno bangos ir sudeginti gaisrai, tačiau, norint gyventi meile, visuomet atsiranda tas „ankštų vartų“ poreikis.

Mylėti – tai atsižadėti dalies savęs, kad paskui meilėje atrastume tai, ko ieškojome. Mylėti – nereiškia šaukti: „Viešpatie, Viešpatie“, jau iš karto leidžiant suprasti, kad mūsų širdis yra atvira Dievui. Taip atsitinka, kuomet Viešpaties mokiniai apsiriboja gyvenimu uždaroje Bažnyčios erdvėje, tikėdami, kad tik jie teisingiausiai myli Dievą ir pažįsta Jėzų.

Dievo neįmanoma atrasti, ieškant lengvesnių kelių ir apylankų. Dievas atrandamas kantriai, žingsnis po žingsnio praeinant viską, ko reikia, kad savyje pastatytume naujus namus, tokius, kokių, kaip galiausiai suvokiame, nori Dievas. Tuo tarpu kartais mes, jausdami savo artumą bažnytinei aplinkai, pageidaujame išskirtinių kelių, mums, kaip atrodo, priklausančių privilegijų, mėgindami išvengti sunkumų, kliūčių, darbo su savimi pačiais. Todėl ir netenka stebėtis, kad tada, kai ateiname pas Jėzų, sakydami: „Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse“, Išganytojas neskuba patiesti po mūsų kojomis kilimo. Gali būti, kad tada išgirsime tokius žodžius: „Nežinau, iš kur jūs. Kol siuntėte į dangų nepriekaištingai atliktas apeigines maldas, jūsų gyvenimas bylojo kitokia kalba, kurios aš nemoku“.

Evangelija, jos žinia sklinda ir už tvorų bei durų ir ne kartą patraukia tiek artimus, tiek tolimus žmones vien todėl, kad tie, kurie ją pažino, manosi jau viską atlikę.

Kaip tik apie tai girdime pranašo Izaijo šauksmą pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje, kur susiduriame su  Dievo karalystės, apgyvendintos tų žmonių, kurių niekad ten net nebuvo įmanoma įsivaizduoti, vizija. Pranašas kalba apie tai, jog kaip tik jiems teks skelbti Dievo šlovę, nes išrinktoji Izraelio tauta vėluoja aukoti jiems priklausančią auką.

Taip pat ir mūsų laikų Bažnyčios problema ne kartą glūdi tame, jog mes užsidarome, pasidalijame: pagal apeigas, tradiciją, maldos būdą, – kiekvienam atrodo, kad jis jau pažįsta Kristų, o kol mes gaištame laiką, kol slenka dienos, įsileidus į nevaisingas ir tuščias diskusijas, į mūsų duris beldžiasi pasaulis. Tiesa, kartais mes ir to nenorime girdėti, sakydami, jog niekas mūsų nesupranta ir nepriima. Visa tai įmanoma įveikti meilės laikysena, liepiančia eiti per „ankštus vartus“. Kiekvienas mūsų, aukodamasis, pakeldamas jam skirtus išmėginimus, ir drauge visi, sujungti bendra meile, esame geriausi Dievo karalystės liudininkai.

Kaip tik tokia yra Dievo šeima: kiekvienas prieš save regime ankštus vartus, tačiau Dievas nereikalauja, kad mes bet kuria kaina stengtumės ateiti pirmi. Svarbiausia: eiti savo keliu, vadovaujantis meile, ten, kur mūsų laukia Jis. Juk Viešpaties namuose „yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“… 

2019 rugpjūčio 24, 14:09