Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, Edita Stein

Edita Stein gimė 1891 m. Vokietijos Breslau mieste, dabartiniame Lenkijos Vroclave. Nors užaugo religingų žydų šeimoje, vėliau nutolo nuo tikėjimo, tapo agnostike. Studijų metais susipažino su garsiuoju to meto filosofu, fenomenologijos pradininku, Edmundu Husserliu. Jis buvo jos disertacijos vadovas, o apsigynusi doktoratą Edita keletą metų dirbo jo asistente. Kai Editai buvo jau beveik trisdešimt metų, jos dėmesį patraukė šv. Teresės Avilietės raštai. Jie taip Editą paveikė, kad 1922 m. ji priėmė krikštą. Tapusi krikščione Edita ir toliau studijavo Teresės Avilietės raštus, gilinosi į karmelitiškąjį dvasingumą. Praėjus kiek daugiau nei dešimčiai metų nuo atsivertimo – 1933-aisiais – Edita Stein įstojo į basųjų karmeličių naujokyną Kelne. 1938 m. duodama amžinuosius įžadus pasirinko vienuolišką Kryžiaus Teresės Benediktos vardą.

Editos Stein vienuolystės pradžia sutapo su nacionalsocialistų režimo įsigalėjimu Vokietijoje. Kai netolerancija žydams virto atvirais persekiojimais, vienuolijos vadovybė žydų tautybės karmelitę iš Vokietijos perkėlė į Olandiją. Echto vienuolynas kurį laiką buvo sugus prieglobstis, tačiau kai prasidėjo Olandijos okupacija, Edita rašė: „Dabar suprantu, ką reiškia būti Nukryžiuoto Jėzaus sužadėtine. Kryžiaus išmintį žmogus supranta tik tuomet, kaip pats neša kryžiaus naštą. Tad su pasitikėjimu širdyje tariu: Sveikas, Kryžiau, vienintele viltie!“ 1942 m. rugpjūčio 2 d. į Echto karmeličių vienuolyną įsiveržė gestapo pareigūnai. Po savaitės, rugpjūčio 9-ąją, Edita buvo nužudyta Aušvico lagerio dujų kameroje.

1998 m spalio 11 d. skelbdamas Editą Stein – seserį Kryžiaus Teresę Benediktą –Bažnyčios šventąja, popiežius Jonas Paulius II priminė visus, kurie kaip Edita Stein, buvo nacių nužudyti. Nuo dabar, – sakė popiežius, – kai kasmet minėsime šv. Kryžiaus Teresės Benediktos, Editos Stein, mirties metines, negalėsime drauge nepaminėti žydų tautą ištikusios baisiosios tragedijos. Viešpats tepaguodžia juos savo veido spindesiu ir tesuteikia jiems amžinąją ramybę.

Mes atsimename. Bažnyčia apie žydų tautos tragediją

1998 m. kovo 16 d. Popiežiškoji dialogo su judaizmu komisija paskelbė dokumentą „Mes atsimename: Šoa apmąstymas“. Minėdami Editą Stein – Bažnyčios šventąją ir žydų tautos dukrą – primename pagrindines to vis dar labai aktualaus dokumento mintis.

„Pasibaisėtino genocido [...] akivaizdoje abejingas negali likti niekas, ir mažiausiai iš visų Bažnyčia, dėl savo artimų dvasinės giminystės ryšių su žydų tauta ir savojo praeities neteisybių atminimo. [...] Šoa buvo visiškai modernaus neopagoniškojo režimo darbas. [...] Tačiau galima paklausti, ar nacių vykdyto žydų persekiojimo nepalengvino antijudaistiniai prietarai krikščionių protuose bei širdyse? [...] Ar krikščionys suteikė visą galimą pagalbą persekiojamiesiems ir ypač persekiojamiems žydams? Daugelis suteikė, tačiau kiti ne. [...] Greta narsių vyrų ir moterų kitų krikščionių dvasinis pasipriešinimas ir konkretūs veiksmai nebuvo tokie, kokių būtų buvę galima laukti iš Kristaus sekėjų. [...] Krikščionis ši jų brolių bei seserų sunki sąžinės našta Antrojo pasaulinio karo metais turėtų akinti atgailauti. Nuoširdžiai apgailestaujame dėl šių Bažnyčios sūnų ir dukterų klaidų bei nusižengimų. Įsidedame širdin tai, kas sakoma Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje Nostra Aetate, kur nedviprasmiškai pabrėžiama: „Bažnyčia, <…> prisimindama bendrą su žydais paveldą, vadovaudamasi ne politiniais sumetimais, bet evangeline dvasine meile labai apgaili visais laikais bet kurią prieš žydus nukreiptą neapykantą, persekiojimus ir antisemitizmo apraiškas“.

[...]

Žvelgdami į žydų ir krikščionių santykių ateitį, pirmiausia prašome mūsų brolius ir seseris katalikus atnaujinti savo tikėjimo hebrajiškųjų šaknų suvokimą. Prašome juos atminti, kad Jėzus buvo Dovydo palikuonis; kad Švč. Mergelė Marija ir apaštalai priklausė žydų tautai; kad Bažnyčia gyvybinės jėgos semiasi iš tauriojo alyvmedžio, į kurį buvo įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos (plg. Rom 11, 17 – 24); kad žydai yra mūsų labai mylimi broliai ir tam tikra prasme iš tiesų mūsų „vyresnieji broliai“.

[...]

Galiausiai kviečiame visus geros valios vyrus ir moteris giliai apmąstyti Šoa reikšmę. Aukos iš savo kapų ir išgyvenusieji, gyvai liudijantys tai, ką iškentėjo, tapo galingu balsu, patraukiančiu visos žmonijos dėmesį. Prisiminti šią baisią patirtį reiškia visiškai įsisąmoninti joje glūdintį išganingą įspėjimą: nevalia leisti, kad sugedusios antijudaizmo bei antisemitizmo sėklos vėl kada nors išleistų šaknis žmogaus širdyje.“